Vos gimusiam Viktorui gydytojai nustatė stuburo išvaržą. Operacija nepavyko ir prognozės buvo liūdnos.
„Dabar daugelis žmonių turi stuburo išvaržą, kai yra užspaustas stuburo nervas. Tačiau mano nervas buvo nutrūkęs. Tuomet buvo neaišku, kodėl taip nutiko, bet dabar manoma, kad manęs besilaukiančiai mamai tiesiog trūko folio rūgšties, kuri padeda formuotis kūdikio stuburui. Iš pradžių medikai sakė, kad būsiu visiškai neįgalus, gulėsiu lovoj ir negalėsiu net sėdėti. Tai sužinojęs, mano tėvas mus paliko, dingo. Mane užaugino mama“, - pasakoja Viktoras.
Tačiau blogiausios gydytojų prognozės nepasitvirtino. Būdamas ketverių metų berniukas vis dėlto pradėjo vaikščioti. Ėjo atsiremdamas į sienas ar kitas atramas, bet vis tiek ėjo. Aštuonerių jis jau lakstė aplink gydytojo stalą, o šis negalėjo patikėti savo akimis.
„Devynerių ar dešimties metų amžiaus supratau, kad negaliu įveikti ilgesnių atstumų. Mano stuburas nustojo augti, ilgiau pavaikščiojęs jausdavau nugaros skausmą. Teko sėstis į vežimėlį. Didesnis šokas dėl to ištiko mano draugus, o ne mane patį“, - prisimena vaikinas.
Tačiau draugai niekur nedingo, o ir pats Viktoras nepuolė savęs gailėtis ir neužsidarė namuose. Paauglystėje rimtai susidomėjęs sportu jis pradėjo dalyvauti lenktynėse vežimėliais. Pirmaisiais metais liko antras, tačiau kitąmet, būdamas vos trylikos, tapo Lietuvos čempionu. Šį titulą jis pelnė dar kelis kartus.
Viktoras prisimena, kad ruošdamasis varžyboms keldavosi 5-6 val. ryte ir važinėdavo aplink Pilaitę. Dėl užsibrėžto tikslo jis negailėjo laiko ir jėgų. Vėliau vaikinas susidomėjo fitnesu ir keturis kartus tapo žmonių su negalia fitneso pasaulio čempionu savo kategorijoje.
„Dabar jau sportas nuėjo į antrą, o gal ir į trečią planą. Šiek tiek sportuoju, kad palaikyčiau formą, bet ruoštis varžyboms nėra kada. Dabar svarbiausia yra studijos, darbas ir asmeniniai reikalai. Vytauto Didžiojo universitete Kaune studijuoju edukologiją, o kas ketvirtą naktį dirbu Vilniuje, tad tenka pavažinėti“, - sako Viktoras.
Jis dirba apsaugos kamerų operatoriumi: naktimis stebi daugiau negu šimtą vaizdo kamerų. Vaikinas džiaugiasi, kad pavyko rasti darbą socialinės įmonės statusą turinčioje bendrovėje, kurioje dirba tik neįgalūs asmenys. Rasti darbą žmonėms su negalia tikrai nėra lengva.
Paklaustas apie kitas problemas, su kuriomis tenka susidurti neįgaliems žmonėms, Viktoras susimąsto.
„Aš jų turbūt nebematau. Kartais sunku rasti neįgaliems žmonėms pritaikytą tualetą. Miesto centre ar prekybos centruose dėl to problemų nekyla, tačiau atokiau nuo centro ar mažesniuose miestuose jau sunkiau“, - pastebi Viktoras.
Jis nelinkęs skųstis ar gailėtis savęs. Priešingai – dažnai jis tampa įkvėpimo šaltiniu ne tik likimo draugams, bet ir negalių nekamuojamiems žmonėms. Vaikinas dalyvauja Nacionalinio socialinės integracijos instituto vykdomoje „Gyvosios bibliotekos“ programoje, kur tampa „gyvąja knyga“. Jį kaip „knygą“ pasirinkęs skaitytojas bendraudamas akis į akį gali daugiau sužinoti apie neįgaliųjų gyvenimą bei atsikratyti visuomenėje įsišaknijusių stereotipų apie juos.
Viktoras surengė ir ne vieną motyvacinę paskaitą moksleiviams apie tai, kaip siekti tikslo ir gyventi aktyviai. Vaikinas tikina, kad jam labai patinka bendrauti, įkvėpti kitus ir griauti stereotipus, todėl ir pasirinko edukologijos specialybę.
Aktyviai gyvenantis Viktoras randa laiko ir meilei. Prieš daugiau kaip metus jis susipažino su taip pat judėjimo negalią turinčia mergina. Jaunuoliai iš pirmo žvilgsnio pajuto vienas kitam simpatiją, o kitą vasarą jau planuoja vestuves.
„Daug kas manęs klausia, iš kur semiuosi stiprybės ir energijos. Kada nors turėsiu vaikų, anūkų, noriu būti jiems pavyzdys. Turiu pusantrų metų brolį, noriu būti pavyzdys ir jam. Noriu mėgautis gyvenimu, kiekviena jo smulkmena. Manau, kad smulkmenos yra labai svarbu, reikia mokėti jomis džiaugtis: pakelti akis į dangų ir pasigrožėti žvaigždėmis, skirti laiko mėgstamai veiklai ir pasakyti artimiesiems, kad jie mums labai brangūs. Tokios smulkmenos nuspalvina gyvenimą“, - įsitikinęs Viktoras.
Jis neseniai išbandė ir aktoriaus duoną. Kartu su aktore Severija Janušauskaite vaikinas nusifilmavo muzikos grupės „The Roop“ vaizdo klipe.
„Vaizdo klipo idėja – kad visi esame vienodi. Nesvarbu, ar žmogus sveikas, ar neįgalus, visi įsimylime, mylime ir norime būti mylimi“, - pasakoja Viktoras.
Vežimėlis netrukdo vaikinui keliauti. Jis aplankė ne vieną Europos šalį, o pernai lankėsi ir lietuvių emigrantų taip pamėgtame Londone. Jaunuolis sako tiesiog norėjęs pasižiūrėti, ar ten tikrai taip gerai, kaip pasakoja išvykusieji.
„Likau ne itin sužavėtas. Taip, ten viskas pritaikyta žmonėms su judėjimo negalia, pats miestas stulbinamai gražus, architektūra nuostabi, bet didžiuliai atstumai ir daugybė žmonių manęs nedžiugino. Norint ten gyventi tikrai reikia tvirto charakterio, mačiau kaip visi skuba, neturi laiko. Buvo įdomu pamatyti kitą kultūrą, bet ten gyventi nenorėčiau. Man patinka Lietuva, čia mano draugai ir šeima“, - pasakoja Viktoras.
Jis prasitaria, kad turi svajonę – nori vaikščioti.
„Visada sakiau, jog tai nutiks ne dėl daktarų pagalbos, bet tada kai tam bus laikas. Savęs nesigailiu, stengiuosi maksimaliai išnaudoti savo galimybes ir atrasti naujų. Gailestis užeina tada, kai tingiu, kai nenoriu arba, kai nesuprantu. Bet motyvuoju netingėti kitus, tad kam tingėti pačiam? Kai nenoriu ko nors, suprantu, jog turiu rasti tai, ko noriu, o jei nesuprantu, stengiuosi išmokti.
Juk gyvenimas duotas ne tam, kad gailėtume savęs, o tam, kad gyventume. Reikia mylėti ir gerbti save. Nes kaip kiti galės tai daryti, jei pats to nedarai?
Kai kurie žmonės sako, kad nemoka svajoti. Manau, kad visi moka ir žino, kaip tai daryti. Norėčiau visiems palinkėti Kalėdų proga prisiminti savo svajones ir jas įgyvendinti“, - linki vaikinas.
