„Reikia saugotis ne žvėries, o žmogaus“, - šis dešimtmečius skaičiuojantis posakis gyvas ir šiandien, kai kiekvienas ne tik žino, kas yra vagišius, vagis, užpuolikas ar plėšikas, bet su vienu ar keliais iš jų buvo susidūręs asmeniškai. Arba nuo jų nukentėjo artimi žmonės, draugai, todėl situacija buvo išgyventa ir matyta iš labai arti.
Specialus projektas „Saugūs namai“ skelbia pirmąją konkurso „Mano asmeninė patirtis. Kaip man pavyko (nepavyko) apsisaugoti?“ istoriją.
Skaitytojos Agnės apiplėšimo istoriją komentuoja vienas geriausių savigynos specialistų, meistras Sifu Linas Raišys.
ISTORIJA:
Esu mergina, kuri iki to nutikimo nebijojo mieste tykančių pavojų, tamsos, apleistų vietų, naktinių grįžimų troleibusu ar pasivaikšiojimų pėsčiomis. Visur eidavau drąsiai, neskaitydavau ir nesidomėjau kriminalinėmis naujienomis. Gal todėl, kad į Vilnių atvykau iš mažesnio miesto, kuriame gana ramu, apiplėšimų ar kažkokių kitokių nusikaltimų mažai.
Pamenu, draugės (nors mūsų visada būdavo minia) bijodavo grįžti vėlai vakare ar eiti pro „tą“ miškelį, pro kurį nepabijojau eiti aš viena. Skamba viskas labai drąsiai, tačiau galiu pasakyti, kad mano atveju taip ir buvo.
Istorija įvyko pernai, vėlyvą rudenį, kuomet anksti temsta. Vakare išsiruošiau į susitikimą su draugais, norėjome pavakaroti, jaukiai pasėdėti, išgerti arbatos kokioje nors picerijoje ar kavinukėje. Susitarėme susitikti miesto centre.
Išsiruošiau, išsipuošiau ir netikėtai sumaniau pasitikrinti piniginę. Pamaniau, kad piniginėje turimi 200 litų yra per daug, tad juos išsiėmiau, kad nekiltų pagunda jų išleisti. Paprašiau draugės paskolinti 20 litų, nes nenorėjau nešiotis stambių kupiūrų.
Keista, to niekada nedarydavau. Tačiau banko ir kitas korteles pasilikau piniginėje. Išėjau. Iki stotelės vedė du keliai: ilgesnis - šaligatviu, trumpesnis- pro miškelį. Spėkite, ką pasirinkau? Žinoma, trumpesnį kelią mišku. Juk draugai laukia, nuotaika puiki, nėra kada galvoti.
Einu sau ramiai, telefoną maigau, tamsu, neapšviesta, lyg kažkas perbėgo skersai takelio, bet nežiūrėjau ir toliau buvau įsikibusi į telefoną. Tik pajutau, kad kažkas stovi prieš mane ir nepraleidžia. Tai buvo vyras su kapišonu. Įsiminiau tik jo balsą, gal dar ūgį...
Pakėliau galvą ir kažkodėl iškart pajutau pyktį. Plėšikas, taip jį įvardinsiu, liepė man atiduoti rankinę, kitaip - durs man peiliu. Nespėjau susigaudyti, bet, apimta pykčio ir tuo pačiu, aišku, išgąsčio, jam arogantiškai atrėžiau, kad neduosiu.
Keista, bet net nekilo mintis rėkti ar šauktis pagalbos. Jis tempė mane į mišką ir rėkė: "atiduok rankinę arba pjausiu". Aš rėkiau atgal. Sakiau: "neduosiu, palauk".
Viskas vyko pakeltu balsu: jis šaukia – aš šaukiu atgal. Pradėjo plėšikas tempti mano rankinę. Aš pasipiktinau ir ėmiau šaukti: "ką tu čia darai, man skauda!" Sakiau jam, kad palauktų, aš pati parodysiu, ką turiu. Aiškinau, kad jam mano rankinė nereikalinga, jog ją išmes. Gal, todėl taip drąsiai elgiausi, nes žinojau, kad neturiu nieko vertinga. Jis man liepė rodyti piniginę, aš jį raminau, sakiau: "palauk ištrauksiu pati, parodysiu, kam rėkti".
Ištraukiu aš jam 20 litų, pareiškiu, kad esu studentė. Bandžiau daryti viską, kad tik nepaimtų piniginės, juk ten mano kortelės, pasas, teisės ir kiti man reikalingi dalykai.
Tuo tarpu jis mane spaudė prie savęs tame miške, o aš ėmiau mąstyti logiškai ir kartu niršau ant plėšiko, ant pasaulio, ant visko. Turėjau kišenėje telefoną, jis, žinoma, matė, kaip aš jį maigiau eidama, todėl rėkė, kad jį duočiau. O telefonas buvo paprastas, be jokių įmantrių funkcijų, mygtukai išspaudyti, kaip tik buvo metas pirkti naują telefoną, bet, žinoma, man gaila ir jo – svarbių asmenų numeriai ir visa kita. Dėl šios priežasties aš jam bandžiau išaiškinti, kad niekur jis jo neparduos, net 20 litų, sakau, nevertas. Tuo tarpu jis mane stipriai nustūmė ir bėgo į miško gludumą.
Ėjau į stotelę tokioje būsenoje, kuri žodžiais neaprašoma. Drebėjau ir džiaugiausi, dairiausi atgal, verkti pradėjau. Viskas suveikė po įvykio. Jausmai liejosi per kraštus. Stotelėje stovėjau viena bijojau, kad neatbėgtų plėšikas vėl. Paėmiau telefoną, paskambinau savo draugei, kuri paskolino tuos 20 litų, papasakojau, kas atsitiko. Drebėjau, kalenau dantimis. Troleibuse spėjau viską apgalvoti, kas atsitikti galėjo, apmasčiau savo reakciją, veiksmus, ir tuo pačiu džiaugiausi, kad viskas laimingai baigėsi. Juk galėjo nesiderėti su manimi, galėjo užpuolikas trenkti, durti, išprievartauti...
Laimei, užpuolikas pasitaikė „nerimtas“, o aš nepasimečiau, spėjau apgalvoti situaciją. Taip pat, namuose piniginės patikrinimasbuvo kažkas tokio, ko paaiškinti neįmanoma, nes tai nėra būdinga mano charakteriui ar įpročiams. Visada viską nešiodavausi prie savęs. Po to įvykio aš vis tiek nebijojau tamsių, apleistų miškelių ir naktinių grįžimų namo.
Bet prieš kelis mėnesius įsijungė pavėluota reakcija, būsena – bijau viena grįžti, bijau tamsos, troleibusuose apžiūrinėju kiekvieną įlipantį ir sėdintį žmogų, įsitikinu ar niekas manęs neseka, „to“ miškelio vengiu dieną ir vakarą, o ir sapnuose pasirodo neaiškūs personažai, kurie mane persekioja. Man keista tas, kad vis tai pradėjau jausti tik dabar, praėjus daugiau nei pusei metų nuo įvykio.
Aišku, į policiją nesikreipiau, maniau, jog tai nereikšminga pinigų suma ir niekas neprasidės tokiomis situacijomis. Mano nuomone, tokių apiplėšimų kiekvieną dieną įvyksta gana nemažai ir jie ne visi yra atskleidžiami. Žinoma, tai irgi yra problema.Nežinau, ar tikrai gerai tokioje situacijoje pasielgiau, bet manau, kad daugiau nebuvo kito pasirinkimo. Iki galo kovoti ir ginčytis su užpuoliku butų buvusi per didelė rizika.
Rekomendacija ir patarimas merginai papuolusiai į nemalonią. Pataria vienas geriausių savigynos specialistų, meistras Sifu Linas Raišys:
Situacija:
Mergina buvo nusiteikusi greičiausiu keliu pasiekti kavinę. Tačiau negalima leisti sau neįveritnti aplinkos. Visada patartina vengti, jei įmanoma, tamsių vietų, kuriose lengva apiplėšti. Gerai tai, kad mergina pasiėmė pinigų tiek, kiek jai riekės, o likusius paliko namuose.
Plėšikas, taip jį įvardinsiu, liepė man atiduoti tašė arba durs man.
Kai nežinote užpuoliko ketinimų, prieštaraudami jam labai rizikuojate savo gyvybe. Gyvybė visada svarbiau už piniginę ar kitus materealinius dalykus.
Mergina buvo nepasiruošusi užpuolimui ir neturėjo reikiamų savigynos žinių.
Kaip elgtis šioje situacijoje?
Merginai pasisekė, nes užpuolikas tik norėjo pagąsdinti peiliu.
Patariama, nesipriešinti, suvaidinti "gerą merginą" ir suteikti viltį užpuolikui, kuri padės jam prarasti budrumą ir jį nuramins. Savigynos psichologinėje kalboje tai vadinama „užpuoliko dėmesio nukreipimu".
Geriausia tokioje situacijoje pasistengti sukelti užpuolikui gailestį.
Kaip tai gali padaryti merginai?
Reikia kalbėti ir elgtis ramiai, pasigailėjimo prašančiu tonu. Tai suteikia laiko ir leidžia numatyti, suprasti užpuoliko ketinimus. Tuomet galima įvertinti situacijos rimtumą ir imtis veiksmų, reaguoti į situaciją: bėgti link šviesos, kur yra daugiau žmonių ir t.t.
Jei užpuolikas nepaleidžia merginos, ją tempia ir t.t. nereikia rėkti "gelbėkite". Jei matote šalia esančius žmones, geriausia suvaidinti, kad pamatėte savo draugą ir šaukti jį vardu. Pavyzdžiui, "Tomai, ateik čia ar pan." Taip žmonės labiau atkreips dėmesį į jus.
Paskutinis variantas - priešintis ir stengtis pabėgti nuo užpuoliko. Spirti, smūgiuoti, durti pirštais į gerklę ar akis, trenkti ta pačia rankine. Tačiau tai kraštutiniai atvejai.
Būsena, kai užpuolimo baimė apima po kelių mėnesių yra gana natūrali. Kiekvienas psichologinis sukretimas turi padarinių, tačiau jei baimė nepraeis ilgesnį laiką, patarčiau kreiptis į specialistus.
Taip pat neteisingas požiūris apie įvykį nepranešti policijai. Klaidinga manyti, kad mano užpuolimas nesvarbu ir panašiai. Tokiais atvejais teisėsaugos pareigūnams apie apiplėšimą pranešti reikia - juk visada egzistuoja nors mažiausia tikimybė, kad užpuolikas bus sugautas. Kita vertus, taip nustatomas kriminogeninis žemėlapis ir savo pranešimu, galbūt sustiprinsite pareigūnų reidus toje vietoje, taip apsaugosite kitas galimas aukas.
Lietuvos kriminalinės policijos biuras pataria:
• Jeigu namo tenka grįžti tamsiu paros metu – venkite nuošalių, prastai apšviestų kiemų, gatvių. Geriausia būtų pasirūpinti, kad kas nors jus parvežtų arba išsikviesti taksi.
• Nesinešiokite su savimi didelės pinigų sumos, dokumentų, jei tai nėra būtina, pridenkite drabužiais brangius papuošalus.
• Rankinę nešiokitės priglaudę prie savęs taip, kad užsegimas būtų atsuktas į jus. Namų raktus stenkitės laikyti ne rankinėje, bet kišenėje. Jei kas bando išplėšti rankinę, geriau atiduokite – jūsų gyvybė ir sveikata brangesnė už bet kokią nuosavybę.
• Jeigu jums atrodo, kad kažkas jus seka, pereikite į kitą gatvės pusę. Jeigu įtarimai pasitvirtino bėkite ten, kur šviesu ir gali būti žmonių bei šaukitės pagalbos.
• Eikite šaligatviu veidu į gatvės judėjimą, toliau nuo kelkraščio kad plėšikas negalėtų nepastebėtas prie jūsų privažiuoti iš nugaros.
• Niekada nevaikščiokite kalbėdami, rinkdami teksto žinutes mobiliuoju telefonu ar klausydamiesi muzikos per ausines – tai nukreipia Jūsų dėmesį nuo to, kas vyksta aplinkui, sulėtina reakciją, tampate lengva auka.
• Jeigu naudojatės bankomato paslaugomis įsitikinkite ar šalia nėra įtartinų asmenų, ar niekas nestebi, kaip renkate savo mokėjimo kortelės kodą. Paėmę pinigus iš bankomato jų neskaičiuokite, o skubiai įsidėkite į kišenę, rankinę ar kitą saugią vietą.
• Jei dažnai tenka vaikščioti nesaugiais maršrutais būtų gerai turėti dujų balionėlį ar net dujinį pistoletą. Svarbiausia – ne turėti apsisaugojimo priemonę, o mokėti ir spėti laiku ja pasinaudoti.
• Garsus šauksmas – geriausia signalizacija, išgąsdinanti ar bent akimirkai sutrikdanti užpuoliką. Didelė tikimybė, kad netoliese bus žmonių, kurie suskubs Jums padėti.
• Jeigu vis dėl to Jūs buvote apiplėštas, kuo skubiau kreipkitės į policiją. Bėkite į artimiausią namą, prašykite praeivių telefono paskambinti nemokamu policijos numeriu. Kuo greičiau pranešite apie įvykdytą nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė sulaikyti plėšikus ir rasti dar neparduotus Jūsų daiktus.
Iki lapkričio 4 dienos rašykite trumpas istorijas ir laimėkite vertingus prizus, tarp kurių – kvietimas dviems į Druskininkų vandens parką savaitgaliui.
Rašinius siųskite el. paštu: pilieciai@delfi.lt , laiško dalyke (subject) nurodykite: Konkursui „Saugūs namai“.
