Ši problema yra opi visoje Europoje. Pavyzdžiui, Belgijoje yra sukurta duomenų bazė, kurioje surinkta beveik 9 tūkst. medžiagų, galinčių liestis su maistu.
Praėjusiais metais Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų rizikos vertinimas ir valdymas gamybos ir prekybos įmonėse“ dalyvavęs Dr. Stefano Merkel iš Vokietijos federalinio rizikos vertinimo instituto sakė, kad visose šalyse turi būti skiriamas itin didelis dėmesys su maistu besiliečiančioms medžiagoms.
„Vokiečiai daug dėmesio skiria net popieriaus tyrimams. Nors jis vadinamas viena ekologiškiausių medžiagų, tačiau pakuotėms dažnai naudojamas dažytas, kitomis medžiagomis padengtas ar maišytas su plastiku popierius.“
Pakuočių saugumas griežtai reguliuojamas
DELFI kalbintas Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus vedėjas Virginijus Keturka aiškino, kad visos pakuotės, tiek vietos gamintojų, tiek importuojamų prekių – patikrinamos jų laboratorijoje.
„Gaminiai prieš patekdami į prekybos tinklą arba vartotojams į rankas visada būna ištiriami ir patenka tikrai patikrinta ir saugi produkcija. Be abejo, jeigu prekė įsigyjama kažkur šešėlyje, ta dalis gali būti ir ne visai tvarkinga. Ištirti gaminiai yra arba brokuojami, nustatomi pažeidimai, arba gauna kelią į tolesnę eigą. Lietuvoje ši rinka tikrai yra kontroliuoja, prižiūrima ir sakyčiau, kad situacija Lietuvoje yra gera“, – sako V. Keturka.
V. Keturkos teigimu, randama tik nedidelė dalis pakuočių neatitinkančių reikalavimų. Jis pridūrė, kad importuojamos pakuotės taip pat yra tikrinamos, nepaisant to, jog jos jau būna patikrintos kitose šalyse ir pripažintos saugiomis.
Visiškai saugios pakuotės neegzistuoja
Vis dėl to V. Keturka pripažino, kad sukurti tokios pakuotės, kuri būti visiškai saugi – neįmanoma. Kažkokia dalis medžiagų iš pakuotės vis tiek migruoja į maisto produktus.
„Chemija yra chemija. Visuomet tam ir atliekami tyrimai, kad nustatyti bendrąją migraciją arba specifinę migraciją. Visuomet iš plastiko ar sintetinių polimerinių gaminių pagamintos pakuotės kažką išskiria į aplinką. Kitas klausimas – leidžiamas ar neleidžiamas kiekis. Žmogus gaudamas net nežymią leistiną tos cheminės medžiagos koncentraciją su laiku vis tiek savo organizme akumuliuoja tą medžiagą ir ji kaupiasi. Ji kaupiasi per maisto produktus, kurių dydžiai neviršija leistinų koncentracijų“, – teigia V. Keturka.
V. Keturka pasakoja, kad saugiausia pakuotė yra pagaminta iš stiklo, nes iš jos į maistą migruoja mažiausiai medžiagų, tačiau ir šioje vietoje yra tam tikrų išlygų.
„Visuomenė turi žinoti, kad idealiai švaraus gaminio nėra. Arčiausiai idealiai švaraus gaminio yra stiklas. Bet teoriniu požiūriu, saugiausias gaminys stiklas gali būti visai nesaugus. Jei turėsime spalvotą stiklo gaminį, spalva išgaunama pridedant įvairių cheminių medžiagų, situacija truputį keičiasi. Jeigu pridėta cheminių priedų, kad pamaloninti mūsų akį, dizaino skonį, jam suteikiama papildomų kenksmingumo veiksnių, papildomų cheminių medžiagų, kurios gali migruoti į maisto produktą ar maisto gaminį. Gali iš stiklo per laiką, per atitinkamas sąlygas kažkas migruoti į maisto produktą“, – aiškina V. Keturka.
Yra egzistuojantis mitas, kad negalima pakartotinai naudoti plastikinių butelių, suvartojus jo turinį nereikėtų į jį vėl pilti skysčio. V. Keturkos nuramina, kad taip tikrai nėra, tačiau šiame mite yra dalis tiesos, todėl žmonės turėtų būti elgtis atsakingai ir atidžiai skaityti produkto pakuotės ženklinimą.
„Gaminys, jei jis buvo skirtas maisto produktui, tai jis ir toliau tinkamas naudoti, tik su viena išlyga – jokiu būdu negalima pažeisti temperatūrinio režimo. Jeigu tas gaminys, ta pakuotė yra skirta laikyti maisto produktus neaukštoje temperatūroje, gink dieve nepatartina pilti verdančio vandens ar kitokio skysčio. Šiuo atveju vartotojui reikia labai atsakingai pasižiūrėti į tai, kokia yra konkrečios pakuotės paskirtis, temperatūrinis režimas ar kitos naudojimo sąlygos. Mes negalime duoti garantijos, kad karštas gėrimas ar karštas skystis nepažeis pakuotės ir iš pakuotės į turinį nepateks kenksmingos cheminės medžiagos. Tokia teorinė galimybė egzistuoja“, – sako V. Keturka.
Kalbėdamas apie popierines pakuotes, V. Keturka aiškina, kad saugiausias yra nebalintas popierius, tačiau jis taip pat gali būti gaminamas panaudojant chemines medžiagas arba nėra paruoštas taip, kad į maisto produktus nemigruotų cheminės medžiagos.
„Saugiausia maistą pakuoti į nebalintą popierių, nes balintas yra papildomai apruošiamas ir balinimas išgaunamas naudojant cheminius procesus, kuriuose panaudojamos cheminės medžiagos. Nedidelės koncentracijos cheminės medžiagos lieka tame popieriuje, ir priklausomai nuo to, su kokiu maisto produktu liečiasi tas popierius, vėl gi gali sukelti cheminių medžiagų migraciją iš savo tūrio arba paviršiaus“, – teigia V. Keturka.
Pasak V. Keturkos, svarbu žinoti, kad metalinės konservų pakuotės nėra amžinos, labai ilgai laikyti ar antrą kartą jas panaudoti nėra rekomenduojama.
„Metalinių pakuočių vidus yra lakuojamas, kad įpiltas produktas neturėtų tiesioginio sąlyčio su metalu. Neapruoštas arba nepadengtas laku metalas visuomet linkęs oksiduotis, nes tos pakuotės didžiąją dalį sudaro arba aliuminis, arba geležis, jie linkę oksiduotis, o tie oksidai ir gal net pats metalas po truputį tirpsta ir išsiskiria į turinį, kuriuo užpildyta pakuotės talpa. Todėl naudojami technologiniai procesai, kuriais maksimaliai siekiama sumažinti tą galimybę metalo migracijai į maisto produktą arba gaminį. Be abejo, tokia pakuotė nėra amžina, ji turi savo galiojimo terminą. Kodėl šitos pakuotės yra vienkartinės? Nes atsidarius gali būti pažeista apsauganti vidinė danga ir tokiu atveju turėsime nepageidaujamus reiškinius“, - teigia V. Keturka.
Tačiau jokiu būdu nereikia pradėti panikuoti, V. Keturka užtikrina, kad pakuočių sauga yra užtikrinama ir jokios medžiagos galinčios smarkiai pakenkti žmogaus organizmui į maistą tikrai nepatenka.
„Patys ES reglamentai numato, kad yra leidžiami dydžiai, kurie gali migruoti iš pakuotės ir toks gaminys vadinamas saugiu. Tie dydžiai nėra teoriniai, iš kažkur paimti, jie yra gauti atliekant nemažus praktinius stebėjimus ir įvertinant cheminės medžiagos galimą poveikį žmogaus sveikatai. Žmogaus organizmas yra toks, kad vienaip ar kitaip šalina iš savo kūno chemines medžiagas, bet yra dalis medžiagų, kurios lėtai, bet akumuliuojasi žmogaus organizme, tai yra kaupiasi ir tai gali turėti poveikį sveikatai“, – sako V. Keturka.
