Išsinuomoti automobilį Australijoje nėra didelis vargas. Tačiau ten, kur mes atsidūrėme, žinoma, kad buvo likęs tik vienas tinkamas toks mūsų reikalui. Tingėjom ieškojimus pradėti iš naujo, neslėpsiu, tad ėmėm tai, kas per penkias dienas turėtų nesudėtingai nuvežti mūsų kūnus iki Melburno. Apie du tūkstančius kilometrų. Vis dar tikimės ten susitikti su taip laukiama mašina. Todėl nelabai svarbi buvo ir kiek keistoka naujo automobilio išvaizda. Sprendžiant iš išvaizdos ant vieno jo šono, aparatas buvo matyt specialiai puoštas vienai iš sodininkų konferencijų, arba žaliavalgystės propagavimui gatvėse. Kam tai rūpi, svarbu važiuoja, sąlygiškai nebrangu ir dar palapinė ant stogo.
- Jūs iš kur? - paklausė ką tik savo fantaziją ant dar vienos griuvenos dažais baigęs purkšti labai svarbiai atrodantis kokių penkiasdešimties metų menininkas.
- Žinau. Pas jus ten gražios merginos Suomijoje? - priešingai mano norams, Brisbeno garažo kazanova pradėjo gudriai murkti ir dar giliau įtraukė dūmo, tuo veiksmu lyg pademonstruodamas visą savo gyvenimo patirtį bendraujant su Suomijos lietuvėmis. Ar atvirkščiai.
- Na taip, jos dažniausiai būna šviesiaplaukės ir gražios, dar būna jaunos ir kartais šypsosi.
- Žinau, žinau…, - apimtas sentimentalių prisiminimų beveik susigraudino dėdė. - Tu man patinki, todėl aš tau pats ką nors užrašysiu ant mašinos, savo ranka.
Buvo aišku, kad šiais metais dar niekas nebuvo apdovanotas tokia maestro malone, tad nutaisiau ką tik komuniją priėmusiojo veidą ir sutikau su bet kuo, kad tik greičiau gautume ir taip gamyklinių dažų seniai nebepamenančio aparato raktus.
Tuo tarpu meistras kelis kartus piktai pašaukė savo susivėlusį pameistrį, kuris bambėdamas, bet kiek įmanoma (turint tokias ilgas ir plonas kojas) didesniu greičiu, puolė paniškai ieškoti juodų dažų flakono. Radęs ir tiesdamas iš toli, lyg estafetės lazdelę Olimpinėse žaidynėse, perdavęs jį meistrui, susmuko nuo streso išsekusia širdimi tiesiog ant žemės šalia ir ėmė sekti Talento judesius. Šis gi, neišimdamas iš burnos rūkstančio cigaretės filtro, kelias sekundes prisimerkęs spoksojo į galinį mašinos bamperį, tada staigiai, kol nedingo įkvėpimas, įgudusiu judesiu užrašė riebų keiksmažodį, atsitraukė, pasigėrėjo savo dar vienu šedevru, atidavė dažus vis dar drebančiam gizeliui ir oriai atsisukęs į mane paklausė:
- Kietai?
- Vau, - tesugebėjau tyliai išreikšti menką susižavėjimo šedevru emociją, taip ir likęs stovėti išsižiojęs. Tada, po kokių penkių sekundžių, nusprendžiau, kad meistras turėjo likti patenkintas publikos reakcija, jei iš viso ją matė, griebiau iš jo kišenės raktus, paspaudžiau tą, neįkainuojamą ranką ir šokau į mašiną, nenustodamas dėkoti už suteiktą garbę.
Išvažiuojant iš kiemo, per galinio vaizdo veidrodėlį, dar spėjau pamatyti maestro vis dar stovinti toje pačioje vietoje ir niekaip negalintį atplėšti akių nuo tolstančio kūrinio. Vėliau, dar ir dar kartą prisimindamas tą nuostabią pažinties su genijumi akimirką, įtariau pastebėjęs net skurdžią susižavėjimo ašara, blykstelėjusią talento akyje. Nors... galvos neguldyčiau.
Visą sąmoningą gyvenimą vairavus automobilius teisingąja kelio puse staiga sėsti ten, kur normaliose mašinose vairo negali būti ir dar išvažiuoti taip į kelių milijonų gyventojų miesto gatves - ne į parduotuvę pieno nueiti, brolau. Yra ką veikti. Ypač žieduose. Todėl yra du tokio veiksmo variantai: arba viską daryti lėtai ir sekti priešais važiuojantį aparatą meldžiantis, kad jis bent kurį laiką vyktų tau reikalinga kryptimi arba užsimerkti ir… bus kaip bus.
Tačiau įgūdžiai ateina greitai. Ypač pagalvojus, kad labai didelė dalis mūsiškių jau ne vienus metus kažkaip su tuo susitvarko britų salyne. Plius australai gan korektiški ir kantrūs. Visai kitas požiūris į naujokus nei Indijoje. Ir erdvės čia nepalyginamai daugiau.
Šiandien atsibudome jau už keturių šimtų kilometrų nuo Brisbeno. Sukandžioti uodų, sulytoje palapinėje kažkur su dešimtimis Velykų atostogas savo kemperiuose pradėjusiais žmonėmis. Jie ramūs, nes purškalai nuo uodų ant jų kūnų kažkaip veikia. O ant mūsų - niekaip. Dar labiau pritraukia. Turiu įtarimą, kad kempingo vadovė kažką ne tai mums davė - sena ji, lėtai juda, sunkiai mato ir girdi. Ir vargšė dar koją į gremėzdišką įtvarą įgrūdus. Bet užtat šypsosi visiems ir labai draugiška: net pagalvių kalną davė. Ir kėdžių. Nemokamai.
Todėl kaip ir viskas gerai, neturim kuo skųstis. Važiuojam į Sidnėjų. Tik meistro darbą, tiesa, paslėpėm tamsia lipnia juosta. Ne visi juk meną supranta, O kentėt tektų mums.
Kelionės akimirkos - DELFI nuotraukų galerijoje:
