Viename iš jų miegojimo centrų, kuriame apsilankėme pakeliui vos pastebėję apsitrynusį, neįkyrų skelbimą užsukti, Vytaras iškilmingai palaimino vieną iš trumpam prabudusių vyresnių šių gyvūnų atstovų ir panašu, kad kuriam laikui net gavo jų užkrato: vos sėdęs į automobilį ir užsisegęs saugos diržu, pakibo ant jo it pakirstas. Visom dviem valandom.
Gal ir gerai: keliai čia puikūs, vaizdai kurį laiką nesikeičia, o geras snūstelėjimas mūsų amžiuje - tik į sveikatą. Tiesa, svarstėme kaip atrodytų tas pūkuotas, pilkas, į mažą, taikų ir mielą meškiuką panašus sutvėrimas, jei perkeltume vieną jų iš Australijos, kur minta jie minimaliai energijos suteikiančiais eukalipto lapais, į kokią Pietų Amerikos šalį? Į kokią nors kokos plantaciją? Na grynai mokslinių tyrimų vedini taip pamąstėm. Būtų be galo įdomus eksperimentas, tik greičiausiai bandomąją reiktų jau laikyt riboto veiksmo zonoje.
Sidnėjus mus pasitiko lietumi. Australijoje ruduo, tad nieko nuostabaus, kad vandens šiuo metu bent jau rytinėje žemyno dalyje, netrūksta. Tačiau oras šiltas ir gaivus. Viena diena tokiame mieste - dramatiškai mažai tačiau taip jau nutinka su mūsų pasirinktu keliavimo būdu - ten, kur nieko gero, būna įstringi ir smirdi tris paras. Ne savo noru. O grožis ir jaukumas su mumis atsisveikina lengvai, be didesnių pastangų įsitempti ilgesnei pažinčiai. Ir Opera, su savo lupamo apelsino išvaizda, ir Bondi paplūdimys su ant pakrantės ir bangose išsimėčiusiais dailiais kūnais. Ir kinų kvartalas, su beprotiškai paslaugiu ir nuolat besišypsančiu senuku Sea Bay restorane. Viskas čia mūsų dar nuo įspūdžių nespėjusias atbukti smegenis baisiai sužavėjo. Visos spalvos, kvapai, mažos detalės dienai teikė daugybę džiaugsmo. Net pailsėti ant stalo nutūpęs įžūlus ir akivaizdžiai jau nuo kofeino priklausomas, iššokusiomis, raudonomis, pagiringomis akimis kiras, rimtai kelis kartus bandęs išlesti visą mano keturis dolerius kainavusią kavą.
Australai Sidnėjuje visiškai atsipūtę. Ir smalsūs. Vienas gatvėje ėmė spėlioti, iš kur mes. Pradėjęs nuo Olandijos, paminėjęs Slovėniją, Kroatiją, Suomiją ir Švediją galų gale po Rumunijos (!), maždaug 14 bandymu pataikė. Perdavė linkėjimus Talinui ir nubėgo toliau. Taip, kaip daro daugybė kitų. Keista. Bėgiodami jie nė vienas nesišypso, visų veiduose tiek daug skausmo, kančios. Atrodytų tik sustok, apsidairyk, pasidžiauk tave supančiu grožiu ir pajusi palengvėjimą. Ne. Sukanda dantis ir vis vien bėga, šnopuoja. Net pirmadienio rytą. Žmogus - labai įdomus sutvėrimas, sakyčiau.
Taip, Austrajoje brangu. Nes darbo jėga brangi. Todėl yra gera aplinka užsidirbt. Jei esi darbštus, turi idėjų, moki kalbą, esi atkaklus, gabus. Ir jei pasiseks, žinoma. Todėl kurį laiką daugiausiai į šią šalį plūdo imigrantai iš Kinijos ir Indijos. Dabar padaugėjo ir atvykėlių ir iš rytinės Europos dalies. Todėl lietuvių čia nemažai. O geriausia jų dalis surengė mums netikėtai nuostabų sutikimą vakare. Ačiū bičiuliai, jūs šaunūs, gyvenime jums tikrai gerai seksis.
Toliau dvi dienas vyksim iki Melburno. Ten ir paaiškės, ar mūsų planuota mašina jau paruošta, ar ši, kol kas vis dar laikina vadinama taps pastovia. Sako - niko nėra pastoviau už laikiną. O gal atsiras ir trečias variantas? Žiūrėsim. Kelyje gali nutikti bet kas. Todėl mes ir keliaujam, draugai. Vis dar.
