- Aš neskubu, žmogau, dirbk savo darbą, - atsakiau realiai matydamas, kad mano pašnekovui tie skaičiai ne tik maži, bet jų net ir trūksta. Kokių visų keturių mygtukų. Šiaip tai jie yra, aš mačiau, bet jis - ne. Ir dėl to labai pyko. Galėjau, žinoma, viską supaprastinti ir jam juos pirštu parodyt, bet ką aš žinau, kokios čia būna reakcijos į žmogaus ranką, artėjančią link kasos aparato? Kerta per ją su liniuote, mačete? Ar iš karto nušauna? Todėl laukiau ir žiovavau. Po trijų savaičių kelyje tokiu įtemptu ritmu miego mums pradėjo akivaizdžiai trūkti.
Galų gale mygtukų detektyvas garsiai pranešė, kad viskas OK. Nors kažkas ir bandė pakenkti ir buvo kažkur pradanginęs reikiamus skaičius, tačiau su tėtušiu neverta juokauti, jis vis vien visus juos iki vieno surado.
- Puikus darbas, sere. - Negalėjau neišreikšti susižavėjimo profesionalo darbu. Ir paklausiau:
- O kaip nuvažiuoti į Eucla centrą?
Eucla, mūsų žiniomis, yra nedidelis miestelis šiame šimtus kilometrų besitęsiančiame kelyje be medžių. Vos iš pietų įvažiavus į Vakarų Australiją. Prieš kelionę net neplanavome čia būti, bet, pasikeitus situacijai, turėjome grįžti į pakrantę. Tad ir prisiminėme, kad čia yra lietuvių Gedimino ir Pajautos (pirmą kartą išgirdau tokį gražų lietuvišką vardą!) Patupių kažkada atgaivinta vietovė. Taip pat žinojau, kad jų dukra vis dar yra kažkur čia. Prieš kelias dienas radęs adresą jai parašiau.
Atsakymas buvo lakoniškas: "Sveiki, aš išvykusi. Ieškokite Polo. Jis visuomet turi gerų minčių."
Kadangi daugiau nieko apie Polą ir kaip jį rasti parašyta nebuvo, nusprendėme, kad kažkur miesto centre paklausinėsime. Todėl ir ieškojome, kaip ten nuvažiuoti.
- Miesto centras? - dar kartą perklausė pašnekovas degalinėje. - Čia yra miesto centras!
- Degalinė?
- Na taip. Eucloje iš viso gyvena 46 žmonės. Ir visi čia aplinkui.
Aplink degalinę buvo pigūs motelio kambariai, stovėjo keli kemperiai, buvo valgykla. Dar toliau, už krūmynų ir trys - keturios lušnelės. Gana tvarkinga, bet kažkaip ne taip.
- Suprantu, reiškia pataikėme gerai. Gal tuomet žinote, kaip rasti Polą?
- Aišku, žinau. Važiuokite šiuo keliu, už posūkio bus užrašas "Privati valda. Važiuoti draudžiama". Važiuokite vis tiek. Ten ir bus Polas.
Pagalvojau, kad vis vien prieš iššaunant į įsibrovėlius, šeimininkas turėtų kažkaip įspėti. Bent jau taip filmuose rodo. Dėl visa ko parepetavau tekstą, kad atėjus lemiamai akimirkai, išberčiau be užsikirtimo. Atsargiai pajudėjome.
Tik nieko ten nebuvo. Trynėmės aplink. Eidamas pro motelio svečiams skirtą skalbyklą pamačiau ten viduje sėdinčią žmogystą su skrybėle. Žiūrėjo jis į mane pro apmusijusį stiklą raudonomis akimis, po to nusišypsojo, parodydamas didelius geltonus dantis. Pasibeldžiau ir šūktelėjau:
- Aš ieškau Polo.
- Ką?
- Polo ieškau, žinote, kur jį rasti?
Durys atsidarė. Žmogysta iškišo galvą pro jų tarpą ir ištarė:
- Na aš Polas. Ko reikia?
Ne tokį jį įsivaizdavau, bet pradėjau pasakoti. Kas mes, kur važiuojame, iš kur, kas nutiko mašinai, kaip parašiau laišką Rasai, kokį jos atsakymą gavau ir kad štai dabar esu čia, prieš jį. Net uždusau. Tuo metu Polas, ramiai išlaikęs kelias sekundes trukusią pauzę, pabandė sugromuluoti visą pažertą informacijos srautą, nusivalė rankove nosį ir tarė:
- Panašu, kad aš ne tas Polas, kurio tu ieškai. Aš tik dabar atvažiavau. Va, mano sunkvežimis...
Ir jei ne nuostabios kopos šalia, būtume tą pačią akimirką dingę ir keliavę toliau. Tačiau atsivėrę vaizdai dar mus užlaikė. Kad jau čia atsibeldėme, nusileidome keliu žemyn iki pat jau Matildos ratams neįveikiamo smėlio. Vaikštinėjome, pėdas po smėlį džyrinome, kengūroms save parodėme ir skaičiavome, kad kol nesutemo, reiktų dar kelis šimtus kilometrų nuvažiuoti. Vis mažiau bus jų rytoj.
Sėdome į mašiną. Tuo metu pro šalį važiavęs visureigis stabtelėjo.
- Sveiki atvykę. Iš kur jūs?
- Mes lietuviai, šiaip važinėjame. O jūs?
- Aš čia gyvenu. Mano vardas Polas.
Beveik nenustebome. Taip ir turėjo nutikti. Visada kažkaip juk nutinka. Ir Polas tikrai turėjo gerų minčių: kiek vėliau pateiktą Polo pasiūlymą priėmėme net nesvarstę:
- Klausykite, turiu idėją. Aš rytoj važiuoju pas Rasą į Esperance. Čia netoli, 900 kilometrų. Paimu ją, dukrą, arklį ir paskui mes visi keliaujame dar tiek, ar panašiai. Į dykynę. Garantuoju gerą savaitgalį dulkėse su buliais, žirgais ir galinga linksma kompanija. Kviečiu jus į tikrą australietišką RODEO!
Kas sakytų ne? Pamirškite, mes tikrai dalyvaujam. Yra tam kliūčių, bet mes sugalvosime, kaip jas pašalinti. Papasakosiu.
