L. Mačionienė pasakoja, kad šalia jos ir vyro sodybos teka Merkys, ir kartą paprašyti draugų nakvynei priėmė baidarininkus. Tačiau po kiek laiko L. Mačionienei likus be darbo teko pradėti sukti galvas, nes baidarės yra tik trijų mėnesių pramoga.
„Kartą mano vyresniojo sūnaus mokytoja pamėtėjo mintį, kad juk turime patalpas ir galėtume vesti edukacines programas, ką ir pradėjome daryti prieš penkerius metus. Be to tuo metu dar pirkome bites, kurioms pasėjome grikius. Tad ir pagalvojome, kad tikrai viską turime – ir spragilus, ir girnas ir visą kitą, ką išsaugojo seneliai, tereikėjo sugalvoti programas“, – apie veiklos pradžią pasakoja L. Mačionienė.
Džiugina vyriškas balsas
Paklausus, kiek laiko prireikė, kad apie Laimos ir Kosto Mačionių sodybą po kraštą pasklistų žinia, moteris sako, kad įsitvirtinti pavyko per dvejus metus. Pasak jos, pati geriausia reklama yra iš lūpų į lūpas – iš pradžių eidavo ir savo paslaugas siūlydavo mokyklose, bet, pas juos apsilankius vienai mokytojai ir patirtimi „Grikucyje“ pasidalinus su kitais, pradėjo plisti atsiliepimai.
L. Mačionienė taip pat sako, kad laukiant atvykstančių vaikų visada kirba lengvas nerimas, nes nežinia, kaip reikės juos sudominti, suvaldyti. Dažniausiai su mokytojomis atvažiuoja pradinukai, o su kiek vyresnių klasių moksleiviais jau būna sudėtingiau – tampa sunkiau sugalvoti jiems užsiėmimų, nes, pasak šeimininkės, paauglystė yra laikas, kai daugelis dalykų atrodo neįdomūs. Moteris čia pat su šypsena priduria, kad, vedant užsiėmimus vaikams, labai praverčia vyriškas balsas:
„Moteriškės jiems jau atsibodusios, juk darželyje, mokykloje beveik vien tik jos. Čia atvažiavę vaikai manęs neklauso, bet kai prabyla Kostas, iškart įtempia ausis“.
Pasakodama apie vaikus L. Mačionienė juokiasi, kad kai kalba dzūkiškai, mažieji mokytojoms sako, kad teta nemoka kalbėti lietuviškai.
„Kaime yra tylu, ramu, o atvažiavus vaikams taip smagu. Aš augau didelėje šeimoje, tad esu pripratusi būti žmonių apsuptyje. Kai liekame dviese su vyru, kartais nebežinome, ką daryti su savo laiku“, – sako L. Mačionienė.
Tarp dantų girgždėdavo žvyras
Ragaudami grikių pyragą ir užsigerdami arbata Laimos ir Kosto sodyboje atvykėliai turi galimybę susipažinti ir su grikio keliu.
„Rugsėjį ir spalį su vaikais pjauname grikius, rišame pėdą, o kad grūdas atsiskirtų nuo šiaudo, kuliame spragilu, vėtome grikius, malame senovinėmis girnomis, sijojame miltus ir kepame bei ragaujame grikinius blynus. Taip pat senovine buikele mušame sviestą ir tepame ant duonos. Viskas yra daroma senoviškai, kaip mokė seneliai, – sako sodybos šeimininkė ir dalindamasi prisiminimais su šypsena pasakoja apie močiutę. – Motulė viską darydavo savomis rankomis: pjaudavo, paskui spragilu išsikuldavo grikius. Ji turėjo tiek daug jėgos – būdama 76-erių viena pati persinešdavo girnas iš vienos vietos į kitą“.
Pasakodama apie pirkioje vyravusią kasdienybę L. Mačionienė sako, kad anuomet žmonės mažiau kreipdavo dėmesio į higieną. Pasak jos, grikius daržinėje ant grendimo tiesiog sušluodavo šluota.
„Būdavo valgai blynus ir jauti tarp dantų girgždantį žvyrą. Na, bet ir ką? Ir nenumirėm, taip ir užaugom, – šypsosi ji. – Blynus, sluoksniuotus su sviestu, mums kepdavo labai dažnai – grįžti iš mokyklos ir arba bulviniai, arba grikiniai blynai pietums. O dabar nežinai, ką vaikams duoti valgyti, nes to nenori, anas neskanu“.
L. Mačionienė taip pat džiaugiasi, kad jos ir vyro sodybos neaplenkia ir keliautojai iš tolimų šalių, kuriems užsiėmimus veda dalyvaujant vertėjui ir vis svarsto, kaip labiau įsitrauki į užsienio rinką.
„Atvažiuoja kokios dvi šeimos ir išsinuomoja sodyboje esantį namelį savaitei. 2016 m. japoniškame kataloge yra išėjusi mūsų reklama, kuria vadovaudamasi šįmet čia buvo atvykusi mergina iš Japonijos. Ji 20 dienų viešėjo Taline ir į Lietuvą atkeliavo vos vienai dienai. Džiaugėmės, nes sakė, kad jei būtų žinojusi, kaip čia gera, būtų pabuvusi ilgiau. Taip pat buvome sulaukę turistų iš Taivano, studentų iš Pakistano, Indijos, keliaujančių fotografų iš Kinijos“, – sako L. Mačionienė.
Sodybą aplanko Girinis
Be jau minėto žymiojo grikio kelio, dzūkų sodyboje žmonės kviečiami išbandyti įvairias pramogas – štai vasarą jie gali paplaukioti ne tik daug kam jau gerai žinomomis baidarėmis, bet ir irklentėmis. Tiesa, L. Mačionienė apgailestauja, kad jos nėra tokios populiarios; iš pradžių manė, kad visi jų norės, tačiau pasirodė, kad žmonės jų kiek prisibijo. Pati šeimininkė sako, kad tai yra nuostabi pramoga, kuria pasimėgauti siūloma plaukiant 4 km nuo Versekos ir Merkio santakos.
Anksčiau rugpjūtį čia vykdavo gandrų palydėtuvių šventė, kai sukviečiamas kaimas, dalyvauja muzikantai ir net viduramžių šokių kolektyvas.
Vėliau, rudenį pakeitus gruodžiui, sodybos šeimininkai su jaunimu ruošiasi Kalėdoms – iš šiaudų gamina angeliukus, kuriais padabintos trobesio langinės bei įvairius kitus eglutės žaisliukus iš kankorėžių ar veliamus iš vilnos.
Pokalbio metu L. Mačionienė prisimena anksčiau rodytą animacinį filmą apie tai, kaip vaikai eidavo išsikirsti eglutės, o ten juos užklupdavo mišką saugąs Girinis:
„Toks Girinis, būna, prieš Naujuosius metus ateina ir į mūsų sodybą, vaikams atneša gamtiškų dovanėlių – riešutų, obuolių ir papasakoja apie miško žvėrelius, paukštelius, patys vaikai padeklamuoja eilėraščių“.
