Lietuvos sostinė paneigė liūdnas prognozes, o ar gali Lietuva?

I. Sėkmės miestas Vilnius

Be abejo, viską ar beveik viską paprasčiausia nurašyti aplinkybei, jog kalbame apie sostinę, o sostinių startinė padėtis visame pasaulyje dažnai (bet nebūtinai) siekiant dinamiško vystymosi bei aukštų gyvenimo standartų geresnė nei kitų miestų. Kita vertus, jokia startinė padėtis nepadės, jei pats miestas nedės pastangų kurti savo sėkmės istoriją.
Vilnius
© Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvoje pagrįstai skundžiamasi gyventojų skaičiaus mažėjimu, gi Vilniaus atveju prognozuojama, jog po 20-30 metų jis aplenks Rygą ir taps didžiausiu Baltijos šalyse. Latvijos sostinėje gyventojų skaičius tirpsta drastiškai – iš 900 tūkstančių 1991-aisiais beliko 641 tūkstantis praėjusiais metais. Rygoje vyresnio amžiaus žmonių yra 23 tūkstančiais daugiau nei Lietuvos sostinėje, gi Vilniuje gyvena apie 7 tūkstančiais daugiau jaunimo nei Latvijos sostinėje.

Kaip ir visoje šalyje, Lietuvos sostinėje po 1990-ųjų gyventojų skaičius mažėjo, ir „Eurostato“ prognozės žadėjo liūdną ateitį. Vėliau situacija ėmė laipsniškai stabilizuotis, ir 2013 metais vilniečių pirmą kartą nepriklausomybės metais padidėjo 4 tūkstančiais (iki 537 tūkstančių). 2015-aisias sostinės gyventojų jau buvo 545 tūkstančiai, o remiantis Vilniaus teritorinės ligonių kasos duomenimis, prie sostinės teritorinės ligonių kasos įrašyti 648 697 žmonės, taigi tiek jų vienaip ar kitaip sieja savo kasdieninį gyvenimą su Vilniumi.

Tarp tą lėmusių priežasčių pirmiausia minėtina reemigracija - į Lietuvą grįžę emigrantai kuriasi ne gimtuosiuose miestuose, o traukia į Vilnių. Dar viena priežastis – Vilniui pavyko tapti slenksčiu, už kurio užkliūna išvykti nusprendę tautiečiai, galų gale jie lieka Lietuvoje. Beje, vėlgi skirtingai nuo Rygos - Latvijos sostinei sunkokai sekasi pritraukti žmones iš regioninių centrų iš Daugpilio ar Liepojos, kurių gyventojai mieliau emigruoja į Rusiją ar Europos Sąjungą (ES). Vilnius pritraukia ir užsienio piliečius, kurie atvykę darbo reikalais iš Skandinavijos šalių, Italijos ar Anglijos, mielai lieka gyventi Lietuvos sostinėje ir sukuria šeimas.

Vilnius
Vilnius
© Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvos sostinė tapo dinamišku miestu, gebančiu sukurti gerovę, todėl čia gyvenančios šeimos mato aprūpinto gyvenimo perspektyvą ir gali planuoti daugiau vaikų - 2010 metais Lietuvos sostinėje vyrai ketino susilaukti 2.12, o moterys - 2.02 vaiko. Pasak „Flash Eurobarometro“ tyrimo apie gyvenimo kokybę Europos miestuose (apklausti 79-ių miestų ir 4 didmiesčių priemiesčių gyventojai), kuris kartojamas kas keletą metų, 2012-aisiais gyvenimu Vilniuje patenkinti 93 proc. miestelėnų.

Sostinės sėkmę patvirtina ir solidžios pozicijos tarptautiniuose reitinguose. „Mercer Human Resource Consulting” kasmet sudaromame 350 geriausių gyventi pasaulio miestų reitinge pagal 39 kriterijus (vartojimo prekės ir jų prieinamumas, ekonominė aplinka, būsto sąlygos, sveikatos apsauga, saugumo lygis, ekologinė aplinka, politinis stabilumas ir kt.) tradiciškai dominuoja Šveicarijos, Kanados, Australijos, Vokietijos miestai. „Mercer Human Resource Consulting” 2006-ųjų reitinge Vilnius buvo 84 vietoje, 2012 metais pakilo į 79 poziciją (Varšuva buvo 84, Talinas - 89, Ryga - 91).

2012-aisiais „Financial Times“ leidžiamas „FDI Magazine“ Lietuvos sostinę įvertino kaip vieną didžiausių užsienio investicijų augimą turėjusių regionų, šios srities reitinge Vilnius užėmė 4 vietą pasaulyje, aplenkęs tokius regionus kaip Seulas, Mičiganas, centrinis Tailandas, Alabamos valstija ir kt. Naujienas apie užsienio investicijas skelbiantis kitas „Financial Times“ priedas „FD Magazine“ 2013-aisiais Vilniui skyrė 1-ą vietą Europoje iki 600 tūkstančių gyventojų miestų kategorijoje pagal investicijų pritraukimo efektyvumą. CNN įtraukė Vilnių į pasaulinės pažangos TOP 10 - Lietuvos sostinėje veikia vienas greičiausių internetų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Vilnius
Vilnius
© Asmeninio albumo nuotr.

JAV verslo žurnalas „Inc.com“ 2015-aisiais įtraukė Vilnių į augančių verslių Europos miestų dešimtuką: 4-ą vietą reitinge užėmusi Lietuvos sostinė aplenkė Stokholmą, Londoną, Romą, Oslą. „Digital Governance in Municipalities Worldwide“ sudarytame 2014-ųjų pasauliniame reitinge „Demokratija savivaldybėse visame pasaulyje“ Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainei www.vilnius.lt skirta 11 vieta, Lietuvos sostinė aplenkė tokius e.demokratijos lyderius kaip Viena, Oslas, Stokholmas, Londonas. Sostinės savivaldybę „Transparency International“ įvertino kaip vieną iš keturių geriausiai atsiskaitančių savivaldybių už savo veiklą Lietuvoje.

Kaip ir bet kurioje gyvenimo srityje, sėkmę lemia ir vizija, ir gebėjimas ją įgyvendinti. Po Nepriklausomybės atkūrimo per 26 metus Vilnius turėjo berods 13 vadovų, tačiau pagrindiniai pokyčiai siejami su tris kadencijas (daugiau nei 11 metų) vadovavusio mero Artūro Zuoko pavarde. Jau pirmą kartą kandidatuodamas į Vilniaus mero postą A. Zuokas 2000-ųjų pabaigoje kreipdamasis į miesto tarybos narius bei vilniečius pabrėžė ne tik būtinumą reformuoti savivaldybės administraciją, efektyvų turto ir finansų valdymą, verslo plėtrą ir darbo vietų kūrimą, bet ir ilgalaikę bei įgyvendinamą miesto viziją. Todėl vienas pirmų darbų buvo įsteigimas strateginio analizės ir planavimo padalinio, kuris turėjo konsoliduoti su sostinės realijomis susijusią informaciją bei ruošti strateginius planus. Jau tada pradėta kurti kompleksinės miesto plėtros vizija 10–15 metų į priekį. 2000-aisiais Vilniaus savivaldybė biudžetą pirmą kartą šalies istorijoje suformavo programiniu principu. Vilnius pirmą kartą išdrįso parodyti regioninio lyderio ambicijas.

Apžvelgdamas per pirmą kadenciją nuveiktus darbus, Vilniaus meras A.Zuokas 2003-aisiais priminė, kad pirmąkart išrinktas į mero postą atsidūrė gana sudėtingoje situacijoje, mat savivaldybės skolos siekė 304,5 milijonus litų ir dar vyko ginčas su vyriausybė dėl 108 milijonų nesumokėtų Gyventojų pajamų mokesčių (GPM) per 1998 -2000 metų laikotarpį.. Atlikus savivaldybės valdymo auditą, apie 20 proc. sumažintas valdininkų skaičius, pradėta savivaldybei nereikalingo turto privatizacija, iš jos gautos lėšos leido grąžinti skolas ir sudarė pagrindą investicijoms pritraukti. Parengtas bei patvirtintas Vilniaus strateginis planas dvidešimčiai metų iki 2020 metų, pagal kurį ir dabar gyvename. Daugelis vilniečių tikriausiai prisimena tuometinę Vilniaus savivaldybės vizijos filmuką-vizualizaciją, kuri iš pradžių sutikta su nepasitikėjimu ir pašaipa. Šiandien didžiąją dalį šių planų jau regime miesto žemėlapyje.

Jau tuomet meras A.Zuokas savo kalbose pabrėžė sieksiąs, kad Vilniaus miesto vadovai nesėdėtų kabinetuose laukdami, kol į sostinę ateis investuotojai. Lietuvos sostinė turėjo pati juos atsivesti. Pradėta įgyvendinti ilgalaikė vizija, kurios tikslas – Vilnius kaip moderniausias rytų ir vidurio Europos miestas, tarptautinis verslo, politikos ir kultūros centras, kuriame patogu gyventi ir įdomu svečiui. A.Zuokas ir jo komanda pažadus vykdė, buvo pokyčių priekyje, kaip 2003-aisiais interneto dienraštyje „Omnilaikas“ nurodė politikos apžvalgininkas Lauras Bielinis, mero veiksmai pažadino daugelio gyventojų tikėjimą, kad kažkas gali vykti ir keistis net tada, kai jau nieko nesitiki.

Įpusėjant šio amžiaus pirmam dešimtmečiui, Vilnius ėmė įrodyti esąs dinamiškas, atviras miestas. Jau 2003-aisiais sostinėje sukurta apie 30 proc. šalies BVP. 2011 metų miesto biudžetas sudarė 285, 1 milijono eurų, gyventojų skaičius siekė 524 tūkstančius, registruotų ūkio subjektų buvo 61 085, tarp jų mažų ir vidutinių įmonių – 3308. 2015-ųjų biudžetas jau siekė 384,2 milijono eurų, ūkio subjektų padidėjo iki 83 429, tarp jų mažų ir vidutinių įmonių – 6546. „Versli Lietuva“ duomenimis, lyginant su 2013 metais, 2014-aisiais individualių įmonių skaičius išaugo 1,8 karto. Sostinėje sukuriama šalies BVP dalis 2014 metais jau padidėjo iki 39 proc. Tų pačių metų trečią ketvirtį daugiau nei pusė (53,2 proc.) visų Lietuvoje įsteigtų juridinių asmenų registruota Vilniaus savivaldybėje. 2007-2014 metais ES paramos laikotarpiu Vilniaus miesto savivaldybė įgyvendino 119 projektų, 2015-aisiais tęsė dar 20.

Statistikos departamento duomenimis, darbuotojų skaičius Vilniaus įmonėse 2011 metų pradžioje siekė 303 804, 2015-ųjų pradžioje jų buvo 339 046. Užsienio investuotojai sukūrė 5841 darbo vietas, užsieniečių įsteigtuose paslaugų centruose Vilniuje atlyginimų vidurkis 34 proc. didesnis nei Lietuvos vidurkis. Lietuvos sostinėje nedarbas 2011-2014 laikotarpiu sumažėjo nuo 12,4 proc. iki 6,1 proc. Vilnius tapo regiono IT, startuolių, biotechnologijų ir paslaugų centru ir pagrindiniu miestu, stabdančiu emigraciją iš Lietuvos.

Akivaizdu, kad gyvenimas – ne vien darbas. Pasak A.Zuoko, mieste turi būti kuriame turininga nuotaika, jis privalo pasakoti istoriją apie čia ir dabar gyvenančius žmones, todėl būtina intriga, daugybė įvairių renginių, kad gyvenimas virtų gal net 24 valandas per parą.

Vilnius
Vilnius
© Asmeninio albumo nuotr.

Intensyvios veiklos (Vilniaus turizmo galimybės pristatytos mugėse 18 planetos sostinių bei tarptautinio turizmo centrų, sostinė prezentuota 315 užsienio žiniasklaidos atstovų ir kelionių organizatorių, išleisti daugiakalbiai leidiniai, tokie kaip „Trys dienos Vilniuje“, „Vilnius Tourism Manual 2014“, „Skanus Vilnius“, susukti 4 videofilmai ir t.t., ir pan.) rezultatas - 2011-2015 metais miesto šventėse, mugėse, kūrybinių industrijų renginiuose apsilankė apie 4 milijonus miestelėnų bei svečių. 2011-2013 metais Vilniuje organizuoti 859 tarptautiniai renginiai (jų skaičius per tą laiką išaugo 79,7 proc.), į kuriuos atvyko 165 551 delegatas. Renginių apyvarta sudarė beveik 23 milijonus eurų (augo daugiau nei 5 kartus).

2011-2014 metų sporto renginių statistika: 2011-aisiais juose dalyvavo 800 žmonių, 2013 metais sporto renginiai surinko 115 tūkstančių dalyvių. „Lonely Planet“ sudarytame dešimtuke šalių, į kurias buvo geriausia vykti 2015 metais, Lietuvai atiteko trečia vieta. 2015-aisiais metais Lietuvos sostinę rekomendavo aplankyti ir autoritetingas JAV portalas „ForbesLife“.

Vilnius siekia būti patogus, rūpestingas miestas. Vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų ugdymo programai 2015-ųjų Savivaldybės biudžete skirta 200,4 milijono eurų, tai yra 44,8 proc. viso miesto biudžeto. 2011-2015 metais rekonstruota 40 ugdymo įstaigų - 36 mokyklos ir 4 ikimokyklinės įstaigos. 2007-2011 metais įsteigta 460 naujų vietų darželiuose, 2011-2015 metais – 3640. 2007-2011-aisiais neįrengta nė viena žaidimo aikštelė, 2011-2015 metais jų atsirado 220, pagal žaidimų aikštelių tankumą Vilnius yra lyderis Lietuvoje. 2011 metais pagalbos ir slaugos namuose suteikta paslaugų 1437 senyvo amžiaus bei neįgaliems žmonėms, 2015-aisiais šis skaičius išaugo iki 1680.

Tai toks vaizdelis, kuriame svarbūs bei dėmesiu apdovanoti visi elementai ir kuris leido Lietuvos sostinei ne tik išsiveržti į priekį tėvynėje, bet ir labai tinkamai atrodyti Baltijos regione ir ne tik jame. Beje, už santykinai mažiausią kainą. Remiantis Finansų ministerijos bei Lietuvos statistikos departamento informacija, Vilniaus gyventojui tenkančios šalies biudžeto pajamos nuo 2012 metų didėjo (nuo 294 eurų 2012-aisiais iki 397 eurų 2015-ųjų spalio 31 dienai), tačiau išlieka mažiausios, lyginant su Kauno ir Klaipėdos gyventojais (atitinkamai 494 eurai ir 457 eurai 2015-ųjų spalio 31 dienai). Vilnius yra vienintelis miestas donoras, kurio mokesčiai išlaiko visas Lietuvos mažąsias savivaldybes. Kauno ir Klaipėdos gyventojų pajamų mokesčių (GPM) indėlis kitų miestų savivaldybėms subsidijuoti daugiau nei 20 kartų mažesnis nei Vilniaus.

Dera taip pat pažymėti, jog Vilnius išsiveržė į lyderio pozicijas turėdamas mažiausias finansines galimybes regione. Ryga ir Talinas per visą šį laikotarpį turėjo didesnius biudžetus nei Lietuvos sostinė. 545 tūkstančius registruotų gyventojų turinčio Vilniaus 2015-ųjų biudžeto pajamos siekė 369, 5 milijono eurų (678 eurai vienam žmogui), Rygos biudžeto pajamos sudarė 742,5 milijono (daugiau kaip 1158 eurai vienam rygiečiui), 438,5 tūkstančio gyventojų turinčio Talino – 529 milijonus eurų (1206 eurai vienam gyventojui).

Vilniui 21 amžiaus pradžioje pavyko tapti traukos centru, pastebėtu ES ir visame pasaulyje. Lietuvos sostinė, ištisus šimtmečius buvusi provincialiu Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos pakraščio miestu, tampa visateisiu ES didmiesčiu. Sėkmę pirmiausia lėmė savivaldybės aktyvumo dėka didėjantis dirbančiųjų skaičius bei augantis darbo užmokestis. Ir būtinai apibendrinant - jei miestas nebūtų patrauklus, norinčiųjų jame gyventi ir dirbti tikrai nedaugėtų.

II. Sėkmės istorijos, kurių nėra, nors labai reikia

Vilniuje vykusiame Lietuvos urbanistiniame forume „Retrospektyva“ „Nordea“ vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas pranešimą pradėjo teze „Lietuva nėra Vilnius, o Vilnius nėra Lietuva“. Ją šių metų sausio 6-ąją savaip patvirtino Lietuvos vyriausybė, nutarimu konstatavusi, jog šalyje yra viso labo du regionai – Vilnius ir likusi Lietuva. Į Vilniaus regioną įtraukti sostinės apskrityje esantys rajonai, o į vadinamąjį Vidurio ir Vakarų Lietuvos – likusios apskritys.

Pasirodo, Lietuva po 2021 metų gali prarasti galimybę gauti didesnę ES finansinę paramą, skirtą skirtumams tarp regionų mažinti. Ji nevienoda skirtingo išsivystymo regionams, o Vilnius pagal BVP viršija ES vidurkį ir Lietuvą smarkiai tempia į viršų. Nesuskirsčius šalies į Vilnių bei „likusią Lietuvą“ šalis būtų priskirta pereinamųjų regionų kategorijai ir pretenduotų tik į paramą kaimo plėtrai bei teritoriniam bendradarbiavimui. Tai reikštų jos mažėjimą nuo 6,8 iki 4,1 milijardo eurų.

Skirtingai nuo sostinės, kiti Lietuvos didmiesčiai pagal gyventojų skaičiaus dinamiką tebejuda į minusą – 2001-2011 metais Kaune ir Panevėžyje gyventojų mažėjo beveik 17 proc., Klaipėdoje – 16, Šiauliuose -18 proc. Vilniuje jauni profesionalai sudaro 26 proc. gyventojų, Kaune bei Klaipėdoje – kiek daugiau nei 20 proc. Deja, tai tęstinis, ne šiandien prasidėjęs procesas – dar 2002-aisiais vienam sostinės gyventojui teko 12,64 tūkstančio litų TUI, Kaune – 2,94 tūkstančio, Klaipėdoje – 5,31 tūkstančio litų.

Europos Komisija (EK) neatsitiktinai iš Lietuvos miestų vienintelį Vilnių yra įvardijusi konkurencingu bei perspektyviu europiniu mastu, Kaunas ir Klaipėda net nepastebėti. O juk abu miestai turi objektyvių privalumų. Pirmas yra šalies centre, greta transporto (taip pat ir vandens) magistralių, beveik 20-metų buvo sostinė, vadinasi, bent teoriškai turėtų būti neišbarsčiusi gebėjimo formuoti dinamiško miesto standartus atitinkančią infrastruktūrą. Klaipėda – perspektyviu save pozicionuojantis jūrų uostas, nes lyginant su kaimyniniais uostais turi natūralų pranašumą kaip neužšąlantis.

Frazė „likusi Lietuva“ bet kuriuo atveju yra ne tik įžeidžiantis epitetas Dera įsiklausyti į VDU profesorės Vlados Stankūnienės perspėjimą, kuri interviu dienraščiui „Kauno diena“ („Visi keliai veda į Vilnių“ 2013 12 29.) konstatavo, jog Vilnius tapo traukos centru, turinčiu monocentristinio miesto požymių. Vargu ar tai gerai, nes ir kiti didieji miestai –Kaunas ar Klaipėda – galėtų kuo puikiausiai tikti jaukiam gyvenimui, tik juos reikia išjudinti.

Būtent, išjudinti. Juo labiau, kad istoriškai šalyje susiklostė dėkingai proporcingas didelių miestų išsidėstymas – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys teritoriniu požiūriu tolygiai pasiskirstę Lietuvos teritorijoje ir ne tik teoriškai galėtų, bet ir privalėtų tapti dinamiškais regionų centrais. Estijoje ir ypač Latvijoje tokio dėkingo miestų išsidėstymo tikrai nėra.

Beveik 12 metų Vilniui vadovavusio ir prie jo sėkmės istorijos sukūrimo prisidėjusio A.Zuoko teigimu, Vilnius yra sėkmės istorija pirmiausia todėl, kad savo raidą dėliojo sistemingai, vadovaudamasis strateginiais prioritetais bei aktyviai tyrinėdamas perspektyviausių pasaulio miestų patirtį. Savivaldybės administracija buvo ypač aktyvi, analizuodama sėkmės pavyzdžius visame pasaulyje ir dirbdama su investuotojais. Būtent todėl šalies mastu sostinė nubėgo toli į priekį. Europinių fondų pinigai, darbas su vyriausybe juos įsisavinant ir kuriant informacinių technologijų centrus – Lietuvoje vienintelis Vilnius buvo tam pasirengęs.

Artimiausias įtikinamas kontrargumentas, esą sostinei visada paprasčiau, yra Latvijos sostinė Ryga, kur gyventojų sparčiai mažėja. O juk miestas turi puikias plėtros galimybes – gerokai didesnis nei Vilniaus biudžetas, šalia jūra, geresnis susisiekimas nei su Lietuvos sostine.

Miestai – inertiški socialiniai-kultūriniai dariniai, kuriems aktyvuoti reikia ir sistemingų pastangų, ir laiko. Besivystantys informacinių technologijų branduoliai kaip strateginiai siekiniai Vilniaus savivaldybės normatyviniuose dokumentuose užfiksuoti 2002-2004 metais – žemės Visoriuose ar Saulėtekyje ne parduotos prekybos centrams, bet rezervuotos technologiniams slėniams. Šiandien Vilnius tampa technologinių ir aptarnavimo paslaugų teikimo centru, o pradžia tam padėta daugiau nei prieš 10 metų miesto planavimo dokumentuose.

Sostinėje beveik metai naujas meras ir nauja politinė dauguma. Įsibėgėjant rudenį vyksiančių parlamento rinkimų kampanijai pats laikas įvertinti buvusio mero A.Zuoko ir jo komandos darbą, kurio rezultatai regimi ne tik dešiniajame Neries krante, bet beveik visose Vilniaus gyvenimo srityse. Nesinorėtų, kad Lietuvos sostinė prarastų energiją ir koncentruotųsi tik į „duobių’’ remontus, ką savo laiku akcentavo meras Juozas Imbrasas, o dabar kartoja meras Remigijus Šimašius.

Kitiems šalies didmiesčiams trūksta strateginio mąstymo, fantazijos, gebėjimo ir pastangų analizuoti situaciją platesniame nei vien Lietuvos kontekste. Kita vertus, būtų netoliaregiška vien peikti ar tuo labiau juos kaltinti – Lietuvoje nacionaliniu mastu stokojama solidžios regioninės politikos, tylomis deleguojant ją regionams. Bet jei šie stokoja žinių, globalaus konteksto supratimo ir iniciatyvos, šalies vyriausybė, ministerijos turėjo ir turi ateiti į pagalbą.

Švelniai tariant, tai paradoksas, kad Vilnius kaip per toli nuo šalies socioekonominio vidurkio atitrūkęs buvo mėginamas „pristabdyti“, o ne atsiliekanti visa Lietuva nebuvo skatinama pasitempti. Tiesą sakant, daugiau savimi užsiėmusios besikeičiančios valdžios tos visos Lietuvos nelabai ir pastebėdavo. Deja, dabar turime – ką turime, žmonės bėga pirmiausia iš likusios Lietuvos. Šalis neteko trečdalio nacijos, Londonas virto antru pagal dydį Lietuvos miestu.

Nepagiežingas žmogus linkęs dairytis pozityvių pavyzdžių, kurių čia pat ir toliau netrūksta. Kalbant ne apie sostines, stabiliu miestu Baltijos regione laikytinas Tartu, gebantis sudaryti garbingą konkurenciją Estijos sostinei Talinui. Kita vertus, kalbėti vien apie konkurenciją tarp didžiausių Estijos miestų, kuriuos skiria 186 kilometrai, būtų paviršutiniška – netrūksta požymių, kad estai iš tiesų realizuoja dvimiesčio idėją, kurią Vilniaus meras A.Zuokas ilgai ir aktyviai reklamavo, bet pritarimo nesulaukė. O juk susisiekimas tarp Vilniaus ir Kauno puikus, ir atstumas beveik dvigubai mažesnis nei estiško dvimiesčio atveju.

Lenkija kaip ir Lietuva bent jau garsėjo savo emigracijos mastais, bet demografinių procesų dinamika šioje valstybėje nebeatitinka inertiškų įsivaizdavimų. Iki 2010 metų traukęsi, daugelis didžiųjų Lenkijos miestų pastaraisiais metais ėmė susigrąžinti prarastas pozicijas. Vroclave žmonių nuo 640,367 2002-aisiais sumažėjo iki 632,996 2010 metais, bet 2014-aisiais padidėjo iki 634 487 gyventojų. Krokuvoje gyventojų atitinkamai nuo 758,544 2002 metais mažėjo iki 756,183 2010-aisiais, bet 2014 metais jų jau buvo 762,508. Beveik neabejotina, kad ir regionai, bet ir centrinė Lenkijos valdžia valingai įstengė pakeisti regioninę politiką pozityvia linkme.

2012-aisiais Jungtinių Tautų (JT) paskelbtame 600 miestų tyrime greičiausiai augančių pasaulio miestų 30-uke nėra nė vieno Europos miesto. Užtat sparčiausiai nykstančių dešimtuko viršuje – Budapeštas (14,66 proc. mažėjimas). Kita vertus, Straipsnyje „Resurgent European Cities?“
nurodoma, kad nors Vengrijos sostinė traukiasi, maži ir vidutiniai šios šalies miestai 1996-2004 metais augo. Nyredhaza − septintas pagal dydį miestas Vengrijos šiaurės rytuose per dešimtmetį (nuo 2001 iki 2011 metų) įstengė padidėti 4,1 proc.

Danijos uostamiestyje Odensėje gyventojų skaičius nuo daugiau nei 166 tūkstančių 2010 metais išaugo iki beveik 174 tūkstančių 2015-aisiais. Beje, ir infrastruktūros projektų dėka – 1997-1998 metais užbaigus Didžiojo Belto tiltą, sujungusį Fiūno ir Zelandijos salas, kuris yra trečias pagal ilgį kabantis tiltas pasaulyje, kelionė iš Kopenhagos į Odensę sutrumpėjo iki 1,15 valandos. Suomijos Tamperė 2004-2011 metais paaugo beveik 13 tūkstančių gyventojų (iki 213 315). 2012-ųjų visuomenės nuomonės apklausoje suomiai ne sostinę Helsinkį, o šį miestą įvardijo patraukliausiu gyvenimui.

Pasak EK tyrimo, iki 2060 metų mūsų šalyje gyventojų skaičius sumažės 38 procentais, Lietuvoje tuo metu beliks 1,8 milijono žmonių. Jei prognozė pasitvirtins, tai bus didžiausias gyventojų sumažėjimas Europos Sąjungoje (ES), mes jau esame viena sparčiausiai nykstančių tautų pasaulyje. Taigi – ar galima pakeisti akivaizdžiai neigiamas tendencijas valstybėje? Pozityviai mąstant, juk jei pavyko Vilniuje, turi būti įmanoma ir Lietuvoje. Bet kuriuo atveju tai pagrindinis klausimas ir kaip programinis tikslas jis turi būti kiekvienos partijos programoje.

Politinė reklama bus apmokėta iš LLS rinkiminės sąskaitos

Užs. Nr. 2016-025-DJ/1

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją