Ventės rage esanti paukščių žiedavimo stotis yra vienas dalykų, kuriais Lietuva gali didžiuotis visame pasaulyje. Našiausioje pasaulyje stotyje per metus sužieduojama daugiau nei 100 000 paukščių. Anot Lietuvos paukščių žiedavimo centro vadovo V. Jusio, ornitologams leidžia pirmiesiems pamatyti paukščiams iškylančias grėsmes, o šiemet ornitologams darbo kaip niekada daug.
„Paukščiai, jau seniai migruoja. Išveda jauniklius ir išskrenda. Jie jau tris mėnesius tai daro. Šiemet pagavome 7000 paukščių daugiau nei pernai per tą patį laiką, bet mes šiemet daugiau gaudome jų naujais tinklais“, — pasakojo V. Jusys.
Suvedus duomenis į skaičiavimo sistemas, paaiškėja kiek ir kokių paukščių padaugėjo, o kiek sumažėja. Tai nėra vienintelis ornitologų darbo rezultatas, kuris leidžia daryti išvadas apie jų gyvenimo sąlygas.
„Mes sužinome, kur keliauja paukščiai, kiek metų jie gyvena, o vienas svarbesnių dalykų — vykdome monitoringą ir žinome, kiek tų paukščių yra iš viso. Kiek pagauname paukščių, suskaičiuojame proporcijas ir beveik tiksliai žinome, kiek jų yra gamtoje. Mes pirmieji sužinome kokių paukščių daugėja, o kokių mažėja“, — pasakojo ornitologas.
Tiesa, šie rezultatai jo nedžiugina jau daug metų.
„Mažųjų paukščių giesmininkų — nendrinukių, pečialindų, devinbalsių, kregždžių mažėja. Per dvidešimt metų jų liko gal 25-30 procentų“, — kalbėjo ornitologas.
Paukščių populiacijos dėl natūralių priežasčių taip drastiškai nekrenta, todėl čia reikia ieškoti žmogaus veiklos pėdsakų.
„Perėjimo sąlygos pasikeitė tik kregždėms. Žmonės nebe tiek daug laiko gyvulių, nebėra tiek tvartų ir nebėra kur sukti lizdų, bet dauguma paukščių pražūva Pietų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Ten žmonės paukščius masiškai gaudo. Kaip mes žvejojame žuvis, jie taip gaudo paukščius. Jie tai daro labai žiauriai metodais — ištepa medžius klijais, prisistato tinklų ir visais įmanomais būdais juos gaudo maistui“, — pasakojo V. Jusys.
Paukšteliai sveria vos keliolika gramų, tad vakarienei reikia dešimčių jų. Romėnai, propaguodami savo hedonistišką gyvenimą, sugalvojo neįprastų patiekalų, pavyzdžiui, keptus vieversių liežuvius. Nors jų nebėra jau pusantro tūkstančio metų, romėnų palikuonys išlaikė tokios virtuvės tradicijas.
„Grūdas prie grūdo ir košė išeina, gerai, kad bent plėšriųjų paukščių jie nemedžioja“, — ironizavo V. Jusys.
Ornitologui toks žmonių elgesys atrodo barbariškas.
„Buvo kalbų, kad nereikia Maltos priimti į Europos Sąjungą dėl jų elgesio su paukščiais, bet tokios jų tradicijos. Net Prancūzijoje kasmet nušaunama 20 milijonų strazdų, jau nekalbant apie kitus paukščius, Italijoje vieversius šaudo. Belieka pasidžiaugti, kad Lietuva yra antroje vietoje, po Liuksemburgo, pagal mažiausiai sumedžiojamų paukščių skaičių“ — pasakojo ornitologas.
Pasirodo, pietiečiai negali sumedžioti visų pro jų šalis skrendančių paukščių. Gandrai, kurie skrenda iki pat Pietų Afrikos, ima valdyti Lietuvos padanges. Per dvidešimt metų jų padaugėjo bene dvigubai, kas byloja apie subalansuotą žemdirbystę ir švarią aplinką mūsų šalyje.
„Šiemet pagavome vieną paukštelį su Maltos ženklu — pečialindą. Per mano darbo praktiką tai pirmas toks atvejis. Lietuvoje daugėja kitų paukščių rūšių — gandrų ir kormoranų“, — sakė ornitologas.
Kormoranų kontrolė - aktuali tema Lietuvoje. Įvairiais skaičiavimais, jie išžvejoja 2-3 tonas žuvies kasdien. Tačiau V. Jusiui tai atrodo beprasmiška.
„Čia beprasmiškas darbas baidyti ar šaudyti kormoranus. Lietuvoje tik dešimtadalis jų. Didžioji dauguma jų, kolonijos net iki 30 tūkst. paukščių, gyvena čia pat — Kaliningrado srityje“, — pasakojo ornitologas.