Nors L. Mažučio profesinio pasirinkimo kelias buvo labai vingiuotas, o baigęs mokyklą vaikinas ketino tapti gamtos mokslų mokytoju, šiuo metu pasaulinio lygio mokslininkas džiaugiasi pagaliau atradęs savo tikrąjį pašaukimą ir kasdien mokslininko darbu mėgaujasi kaip įdomiausiu hobiu.
Mokykloje mokslai nerūpėjo
Kaip sako pats mokslininkas, mokyklos laikais niekas nebūtų galėjęs net pagalvoti, kad Linas kada nors pasuks mokslo link. Dar ir šiandien daug kas iš draugų ir pažįstamų stebisi, kad jis pasirinko mokslininko profesinį kelią.
„Kaip ir daugeliui paauglių, mokykloje man mažai kas buvo įdomu. Dažnai kildavo noras prieštarauti, manęs visiškai netraukė jokie mokslai. Pagal dešimties balų sistemą dažniausiai mokiausi septynetais, chemiją baigiau penketu“, – mokyklos laikus prisiminė Linas.
Būdamas mokyklinio amžiaus Linas laisvalaikiu mėgo pasivaikščiojimus po apylinkes, išvykas į gamtą. Tai dažnai darydavo su biologijos būreliu, kurį lankė mokykloje. Gal dėl to vaikinas vis dėlto truputį linko prie gamtos, biologijos.
„Dabar kažkiek gailiuosi, kad tuo metu nesidomėjau mokslais, nemačiau juose didelės prasmės. Nes žinios, kurias įgyji anksčiau, vėliau tau praverčia“, – atviravo biochemikas.
Į VU perstojo su 7 skolomis
Linas biochemijos studijas pasirinko, kaip pats sako, atsitiktinai. Iš pradžių apie šią sritį net negalvojo ir ketino tapti mokytoju, nors vėliau aplinkybės susiklostė kiek kitaip.
„Baigęs mokyklą aš nestojau į biochemiją, nestojau į Vilniaus universitetą. Rinkausi studijas ten, kur, man atrodė, bus lengviausia studijuoti – Vilniaus pedagoginiame universitete. Ten įstojau į gamtos mokslų specialybę ir studijavau trejus metus“, – savo studijų pasirinkimą prisiminė L. Mažutis.
Besiruošiant tapti mokytojais, grupelei studentų trečiame kurse mokytis pasidarė per ankšta ir neįdomu, tad jie pradėjo ieškoti papildomos veiklos. Taip atsidūrė VU Biochemijos institute – ten Linas su bendrakursiais nuėjo paklausyti mokslininko dr. Jono Rubiko paskaitos. Dėstytojas atkreipė dėmesį į jaunus studentus ir po savaitės pasikvietė dirbti pas save į laboratoriją, nes trūko žmonių. Taip Linas pateko į savo pirmąją laboratoriją, kurioje praktikavosi ir dirbo laborantu. Tuomet pirmą kartą ir kilo mintis apie mokslininko profesiją, o vėliau gilesnis supratimas apie profesinio kelio kryptį atėjo natūraliai.
„Tas šokas netikėtai patekus į laboratoriją, pilną sudėtingos įrangos, mėgintuvėlių, žmonių su baltais chalatais, šnekančių sudėtinga mokslinių terminų kalba, darė didžiulį įspūdį. Turbūt tuomet aš suvokiau, kad pats esu atsakingas už savo pasirinkimą ir kad pats galiu imtis kūrybos ir iniciatyvos. Man pirmą kartą buvo suteikta laisvė ir atsakomybė daryti mokslinius darbus“, – prisiminė jaunasis mokslininkas.
Dirbdami laboratorijoje, Linas ir jo bendrakursiai buvo paraginti apsilankyti biochemijos paskaitoje VU, kad įgytų darbui reikalingų biochemijos pagrindų. Tas paskaitas vedė profesorius Jurgis Vidmantas Kadziauskas, vadinamas biochemikų tėvu. Jo charizma, pedagoginis talentas, intelektas ir mokėjimas sudominti taip sužavėjo Liną, kad jis iš karto apsisprendė – nori studijuoti biochemiją.
„Nuo tada pradėjau domėtis ir ieškoti kelių, kaip man pereiti į biochemijos studijas Vilniaus universitete. Ten mane priėmė į metais žemesnį – antrą kursą su septyniomis skolomis – tiek dalykų egzaminų turėjau išsilaikyti“, – prisiminė vaikinas.
Visus tuos egzaminus jis sugebėjo išsilaikyti per metus ir baigė juos ne tik be skolų, bet dar ir su stipendija.
Svarbu studijuoti, kas patinka
„Vilniaus universitete mus, galima sakyti, ruošė būti mokslininkais. Dalykai, kuriuos aš čia studijavau, buvo daug gilesni ir sunkesni – reikalavo didesnių mano pastangų nei tie, kurių teko mokytis prieš tai“, – sakė dr. L. Mažutis.
Tos sąlygos, kuriomis Linas pateko į VU, išmokė jį mobilizuoti jėgas, skirti daugiau dėmesio mokslui ir daug studijuoti savarankiškai, kad pasivytų bendrakursius. Kuo labiau gilinosi į savo studijuojamą dalyką, tuo labiau stiprėjo susidomėjimas mokslu ir augo noras išsiaiškinti viską iki pačių smulkiausių detalių. Kaip sako jaunasis mokslininkas, svarbiausia yra studijuoti ir daryti tai, kas patinka, ko matome prasmę, nors kartais suprasti, kas tau tikrai patinka, yra be galo sunku.
„Mano patirtis rodo, kad nereikia bijoti bandyti ir patyrus nesėkmę sustoti. Per savo gyvenimą esu išbandęs labai daug dalykų, daug kur nudegiau, kol suradau savo kelią. Matyt, reikėjo subręsti, kad galų gale atsidurčiau savo vietoje. Tai, ką aš darau dabar, man yra labiau hobis nei darbas“, – savo pasirinkimu džiaugėsi Linas.
Mokslininko darbas – kūrybinis
Visuomenėje mokslininko portretas dažnai yra idealizuojamas, o profesija – romantizuojama. Viena vertus, taip ir yra, nes mokslininkas sugalvoja ir pateikia naujų idėjų, bando jas pritaikyti, realizuoti, atranda naujų dalykų, kurių dar niekas neatrado iki šiol.
„Mokslinis darbas suteikia kūrybinę laivę. Kai dirbi kūrybinį darbą, jauti didesnę motyvaciją, nes kuri kažką naujo ir naudingo visuomenei, augi kaip asmenybė“, – sakė jaunasis mokslininkas.
L. Mažutis įsitikinęs, kad mokslininku gali būti ne bet kas – reikia būti tam tikro tipo žmogumi. Turi jausti tam tikrą vidinį malonumą, kai ką nors naujo sužinai, atrandi. Nesvarbu, ar bandai suprasti dėsnius gamtoje, ar išsiaiškinti ligos veikimo, progresavimo mechanizmą, ar stengiesi išplėtoti kokią nors naują technologiją. Kai iš visos gausios surinktos informacijos tau ima ryškėti aiškesnis paveikslas, kai ką nors išmoksti ir sužinai, tuomet ateina tam tikras pasitenkinimas savimi, kuris motyvuoja dirbti toliau.
Žinoma, kaip dažnai ir įsivaizduojama, mokslininkai daug laiko praleidžia laboratorijose, darydami eksperimentus, tikrindami išsikeltas hipotezes, rinkdami medžiagą naujam tyrimui, tačiau tai tik viena jų darbo dalis.
Pasak Lino, mokslininko darbas ne visada yra toks kūrybiškas ir apipintas idealistiniais siekiais. Mokslininko, kaip ir kitų profesijų atstovų, kasdienybė – 90 proc. juodo darbo ir 10 proc. sėkmės. Todėl neretai, norint pasiekti sėkmę, tenka dirbti ir daug vadybinio, organizacinio bei administracinio darbo.
„Nereikia įsivaizduoti, kad mokslininko darbas – pakibęs ore, o mokslininkas – atitrūkęs nuo žemiškų reikalų. Jis taip pat turi mokėti įtikinti visuomenę savo idėjų aktualumu ir naudingumu, patraukliai ir suprantamai pristatyti ir parduoti savo idėjas, sugebėti uždirbti pinigų, konkuruoti su visu pasauliu, suburti gerą kolektyvą ir t. t.“, – apie mokslininko profesiją pasakojo biochemikas.
Įvertinimas svarbus kiekvienam
Didžiausią pasitenkinimą darbe jaunajam mokslininkui teikia naujų dalykų atradimai. Jam yra smagu ir atrodo prasminga daryti tai, ko niekas kitas dar nėra padaręs. Suprasti procesą, biologinį mechanizmą, fizikinį dėsnį, kurio kiti žmonės iki šiol nesuprato.
„Kai pirmas surandi būdą, kaip pagaminti naują technologiją ar vaistą, kai jautiesi vienas iš pirmųjų, kuris kažką toje srityje pasiekė, ir supranti, kad kiti iš to pasiekimo ar tavo žinių gali gauti naudos, tai kyla didelė motyvacija dirbti“, – apie malonius darbo etapus pasakojo mokslininkas.
Kaip ir kiekvieną žmogų, mokslininką labiausiai motyvuoja kitų žmonių, visuomenės įvertinimas ir jausmas, kad jo kasdieniai darbai yra reikalingi. Tikėjimas, kad jo mokslinė veikla prisidės prie šios šalies mokslo stiprinimo, yra L. Mažučio kasdienių darbų palydovas ir pagrindinis jo veiklos variklis.
„Smagu, kad galiu prisidėti prie bendros mokslo situacijos Lietuvoje gerinimo. Atvežti naujų žinių į Lietuvą, sudaryti sąlygas kitiems jauniems mokslininkams tobulėti ir rinktis savo kelią. Norėtųsi tikėti, kad žmonės, kurie ateis po manęs, toliau tęs pradėtus tyrimus ir galbūt mažiau emigruos“, – prisipažino Linas.
Mokslininkas yra įvertintas ne viena prestižine premija ir stipendija, tačiau, kaip pats sako, jį iš geriausių laboratorijų ir stipriausių mokslininkų grupių grįžti paskatino ne išorinė, o labiau vidinė motyvacija. Nors atrodė, kad grįždamas į prastesnes sąlygas elgiasi inertiškai, bet iš tiesų jaunasis mokslininkas taip grąžina skolą savo šaliai už jam suteiktas galimybes.
„Aš jaučiuosi atsakingas už šią šalį. Dėkingas, kad galėjau čia laisvai reikštis, kad mane priėmė tiek mokykloje, kai man nesisekė, tiek universitete, kai jau pradėjo sektis. Čia jaučiuosi galintis labiau prisidėti prie šalies mokslo pažangos ir būti naudingesnis siekiant visuomenės gerovės“, – grįžimo motyvą įvardijo L. Mažutis.
Vykdo unikalius mokslinius tyrimus
Visose laboratorijose, kuriose mokslininkui teko dirbti, darbo metodai, naudojami mokslininkų tyrimams atlikti, yra panašūs. Tačiau, anot jo, mokslinės laboratorijos VU Gyvybės mokslų centre yra įrengtos net geriau negu Harvarde.
Šiuo metu pasaulinio lygio mokslininkas tiek VU, tiek Harvardo universitete atlieka inovatyviausius tyrimus, kuriuose naudoja mikroskysčių technologijas.
L. Mažutis VU Mikroskysčių laboratorijoje daugiausia dėmesio skiria pavienių ląstelių transkriptomikos analizės, epigenetikos tyrimams. Be to, kuria technologiją, kuri leistų atlikti terapeutinę antikūnų paiešką ir efektyviau diagnozuoti ir gydyti vėžį. O Harvardo universitete prisideda prie pasaulinės reikšmės, didžiulio žmogaus ląstelių atlaso kūrimo projekto. Sudarytas žmogaus ląstelių atlasas padės geriau suprasti žmogaus fiziologiją, diagnozuoti ir gydyti įvairias ligas.
Pasak mokslininko, visada labai svarbu suvokti, ko tu sieki, ko ten eini, ar tikrai ten nori eiti. Tas suvokimas jam gyvenime gal ir padėjo labiausiai.
„Ten, kur aš buvau, visur labai lengvai galėjau prarasti tikslą, dirbdamas VU Biotechnologijos instituto laboratorijoje turėjau vieną darbo temą, magistrantūroje kitą, doktorantūroje dar kitą, dabar vėl kita darbo tema. Bet žinojimas, ko siekiu ir kur einu, nesąmoningai kreipė visus mano veiksmus tam tikra linkme“, – tvirtina dr. L. Mažutis.