Vienoje pusėje – jaunos, tačiau simpatiškos gitarinio roko bei elektroninio „dizaino“ muzikos grupės grupelės ir ypatingai dailių ilgakojų panelių dainininkių (yra ir gimnazisčių!) būrys, o kitoje – ypatingai margaspalvės sudėties žiuri (tai patetiškai reikli, tai komiška-bulvarinė, tai labai nuolaidi ir mielaširdinga) ir Seimo nariai, specialiai kviesti papasakoti… apie saulėtąjį Baku, kur vyks tikroji „Eurovizija“.
Ateina naujieji
Nacionalinės televizijos laidoje išgirsti „The Independent“, „Multiks“, „Sweetsalt“ (į finalinį atrankos koncertą nepateko) ir ypač „Alive Way“, Beissoul, sakyčiau, neeilinis įvykis. Auga nauja darbščių ir kūrybingų muzikantų karta, pamažu apčiuopianti savo skambesį, savo grojimo ir dainavimo manierą.
Kažkada kompozitorius Teisutis Makačinas yra pasakęs: „Estrada – jaunųjų menas“. Ir tai yra tiesa, nes be naujausių žinių ir drąsių kūrybinių ieškojimų, be maištingos jaunos dvasios, skatinančios veikti, nieko nepadarysi.
Todėl dabar kas bebūtų, rokas ar popmuzika, imame gaudyti kiekvieną pasigirdusį šviežesnį garsą, kiekvieną naujesnį motyvą ar harmonijos slinktį. O Beissoul ( Artūro Žabo) tembras daugeliui tapo kone sensacija. Baltasis su juodaodžio siela! Atradimas! Bet jis mūsuose toks jau ne pirmas. Džiazo trimitininkas Vytautas Grubliauskas (Kongas) taip pat patampa „juodaodžiu“ vokalistu, kai dainuoja Louis Armstrongo repertuaro dainas „Hello, Dolly“ arba „What a Wonderful World“.
Nemanau, kad Artūras Žabas ir namuose, buityje kalba tokiu tembru, kokį išgirdome dainuojant. Spėju, kad „juodaodžio sielos“ tembrą pirmą kartą jis surado ir panaudojo vaidindamas kokį nors muzikinį etiudą arba spektaklio ištrauką mokomajame teatre. XIX a. amerikiečių menestrelių teatro baltieji atlikėjai ne tik mėgdžiojo juodaodžių dainininkų balso tembrus, growling voice, bet ir juoda spalva grimuodavo veidą, raudonai dažydavo lūpas.
Antra vertus, Beissoul tembras labai giminingas anglų grupės „Fine Young Cannibals“ vokalisto Rolando Gifto balso tembrui ( dainos „Suspiciuos Minds“, „Good Thing“ ir kt.). „YouTube“ svetainėje tuo galite įsitikinti.
Mums šiuo atveju svarbiausia ne svarstyti, kurios kilmės balso tembras (jį galima keisti spaudžiant gerklas), o pati daina, jos turinys ir forma. Ar apskritai suvokiame dainos kaip muzikinio žanro paskirtį? Juk galima prikurti įvairiausių eksperimentinių gabalų su paukščių, robotų ir kosmoso kalba, ten gali būti atskirų įdomių spalvų ir įtaigų, tačiau dainos su žmogaus balsu juose neaptiksime.
Ar aš ją girdėjau, ar negirdėjau
Albert Camus, prancūzų kultūros atstovas, savo ese „Maištas ir menas“ rašė: „Pasaulis niekada nenutyla; netgi tylėdamas, jis nuolatos kartoja tas pačias natas pagal virpesius, kurių mūsų ausis nepagauna. Tačiau garsai, kuriuos mes girdime, retai sudaro akordą ir niekada nesukuria melodijos. (…) melodija suteikia formą garsams, kurie jos neturi, kur galiausiai ypatingas natų išdėstymas gamtos netvarkoje išryškina tam tikrą vienovę, reikalingą protui ir širdžiai.“
Šioje apžvalgoje mano paminėti atlikėjai ir jų atliekamų dainų autoriai, sakyčiau, sėkmingai yra atėję dar tik į pirmąjį dainos kūrybos etapą. Toliau turėtų ateiti stipresnės savosios meninės kalbos ir stilizacijos (stilius – tai žmogus) etapas, kai jau tvirtai, sau ir kitiems nemeluodamas, gali atsakyti, kodėl aš kuriu dainą, ką aš ja noriu pasakyti žmonėms, kokiomis priemonėmis atskleisiu dainos meninius vaizdus.
Ką tik nepadaro iš kalbėtojo bulvarinis noras įsiteikti ir būti „maloniu“. Žinoma dainų tekstų autorė lietuviškosios „Eurovizijos“ atlikėjams ir visai auditorijai ištaria: „Ne tiek tekstai svarbūs, o talentas, individualybė“. Pamirščiau ir neakcentuočiau šio galbūt netyčia išsprūdusio pasakymo, jei jis nebūtų susijęs su realia dabartine lietuviškosios dainos kūrybos praktika.
Iš tikrųjų dainų tekstai nacionalinėje atrankoje tampa nebesvarbūs, nes jie dažniausiai parašyti tik anglų kalba. Dar neteko girdėti, kad mūsų poetai, dainų tekstų kūrėjai, rašytų dainas angliškai. Tad rašo kas netingi ir bet kaip. Dainos tampa dirbtiniais dariniais, be komunikacijos, be giluminio ryšio su klausytojais. Atlikėjos, nesaistomos jokių dainos idėjų ir žodžių prasmės, turi laiko koketiškai demonstruoti burleskinius aprėdus, sexy pozas, o jei (nutraukus sijoną!) kiek ir pajuda, tai tarsi surištomis kojytėmis.
Išvados
Sportininkai prieš atsakingas rungtynes peržiūri, analizuoja, aptarinėja priešininkų kovų vaizdo įrašus ir daro išvadas. Susidaro įspūdis, kad „Eurovizijos“ lietuviškieji pretendentai savęs nevargina, „Eurovizijos“ dainų konkursų įrašų nepasižiūri ir nenagrinėja. Todėl nedaro ir jokių išvadų.
Į nacionalinės atrankos koncertus derėtų kviesti ne apie Baku pasakojančius Seimo narius, o kultūros ir finansų ministrus. Gal tuose koncertuose jiems kas nors patiks, gal paveiks jausmus, gal kils kokia nors mintis, kuri padės įveikti šaltą valstybės požiūrį į dar vieną galimybę atverti langą ir ištarti pasauliui, kad mes esame.
