Sporto medicinos specialistas patarė, į ką atkreipti dėmesį pradedantiesiems, iš viso nesportuojantiems ir kas žinotina profesionalams. Pastariesiems D. Barkauskas, beje, priskiria ir moteris, kurioms sportas – priemonė per konkretų laiką numesti kelis kilogramus.
- Kokios saugiausios sporto rūšys ir kodėl?
-Saugiausia, natūraliausia ir pati naudingiausia veikla – ėjimas. Ji puikiai tinka žmonėms, kurie nėra sportavę, nes, be kita ko, vaikščiojimą galima ir labai saugiai dozuoti.
Paminėčiau atvejį iš Rusijos periferijos miestelio. Jame dirbęs gydytojas aprašė eksperimentą: savo miestelio močiutes, kurios skundėsi širdele ir padidintu kraujospūdžiu bei nevirškinimu, jis surinko į krūvą ir pradėjo su jomis vaikščioti – pusvalandį ryte ir valandą vakare. Po trijų mėnesių daugiau kaip 80 proc. šitų moteriškių atsisakė bet kokių vaistų. Kitaip tariant, jų sveikatos būklė gerokai pagerėjo.
Po to gydytojas močiutėms palinkėjo tuos vaikščiojimus tęsti, grįžo prie savo darbų bei rūpesčių. Spėkite, kaip viskas baigėsi?
- Jos visos nustojo vaikščioti?
-Ir per du mėnesius sėkmingai grįžo prie tablečių ir padejavimų. Šis pavyzdys labai daug pasako apie žmogų ir jo motyvaciją.
- Ar tiesa, kad visai nesportavusiam žmogui geriau ir nepradėti, nes čia svarbus reguliarumas?
Mūsų kūnas sutvertas judesiui. Todėl kai iškyla klausimas – judėti ar nejudėti – bet kokiu atveju atsakymas būtų vienas: judėti.
Jeigu žmogus nejuda, jam turi kažką skaudėti: stuburą, gelti sąnarius.
Mūsų stuburas yra šimtaprocentinis judesio organas, nes jo diskas – tarpinė, kuri garantuoja stuburo spyruokliavimą – nuo 12 ar 14 metų amžiaus neturi kraujotakos, nes iki tokio amžiaus kraujagyslės užanka. Po to disko mityba priklauso nuo to, kaip mes jį gniuždome ar traukiame. Kitaip tariant, nuo to, kokios jėgos jį veikia, kad jis galėtų maitintis iš aplinkinių audinių.
Yra netgi specialus terminas, skirtas apibrėžti, kaip tas diskas maitinasi ir tai priklauso nuo aplinkui esančio druskų santykio, aplinkinės kraujotakos. Kitaip tariant, jeigu mes nejudame, tas diskas dyla ir pilnai susinešioja, nors ant lovos sėdėtume ir labai patogiai įsitaisę.
Taigi, judesys yra būtinybė mūsų kūnui. Kaip turime pavalgyti, kvėpuoti, taip turime ir judėti.
- O kas atsitinka, jei žmogus intensyviai sportuoja ir liaujasi?
-Tai – blogiausia, ką mes galime padaryti savo kūnui: jeigu judame daug ir profesionaliai, tačiau siekdami karjeros ar dėl šeimos aplinkybių tai nustumiam į šoną – labai negerai.
Tačiau jei kalbėtume apie žmones, kurie niekada nejudėjo, labai skatinčiau juos pradėti tai daryti.
- Nuo ko pradėti?
-Kad ir nuo minėto ėjimo, pradedant nuo paprasčiausio 15 minučių pasivaikščiojimo ryte ir 20 minučių vakare. Jeigu nėra valios pastangų, galima įsigyti šunį. Šuo privers išeiti į gryną orą, nes jis kitaip negali.
Kitas būdas – treniruokliai, kurie yra vienas saugiausių būdų aktyvumui didinti. Populiariojoje literatūroje galima rasti palyginimų, kad tai saugiau negu žvejyba, nes žvejojant su kabliuku galima įsidurti į pirštą.
Vis dėlto, mano nuomone, treniruoklis nėra taip labai jau sveika. Kartais juokiuosi, kad žmogus, atsėdėjęs visą dieną biure, eina į sporto klubą ir sėda į treniruoklį.
Treniruoklis yra gana dirbtinas būdas mankštintis, nors pradiniame etape gali būti labai nesudėtingas ir teikiantis sveikatos. Vėliau patarčiau labiau orientuotis į kitas sporto rūšis, nes treniruoklis be kita ko izoliuoja raumenis. Tai gali vesti link tam tikro raumenų disbalanso – nevienodos raumenų įtampos aplink sąnarį, o tai gali būti nelabai sveika.
-Bėgimo takelis irgi treniruoklis. Ką apie jį manote?
-Jei paklausite, kur geriau – gamtoje ar ant bėgimo takelio, sakysiu, kad tik gamtoje. Išskyrus gal tokius atvejus, kai šlapdriba, pašalę. Tuomet galime išnaudoti bėgimo takelį. Tačiau natūralios aplinkos ir gamtos niekas nepakeis.
- Mažus vaikus auginantys žmonės dažnai nustoja sportuoti, nes neturi kur palikti vaikų ar nenori „vogti“ laiko iš šeimos. Ką jiems patartumėte?
-Norint visada išeitis yra. Išėjus į lauką, kai kūdikis vežimėlyje miega, galima daryti atsispaudimus, pritūpimus, galima šokinėti šokdyne, kitaip pajudėti.
Žinoma, poilsio stygius, nemiga kai vaikas sirguliuoja – argumentas. Tačiau kartais neturėjimas sąlygų yra tik pasiteisinimas ir atsikalbinėjimas, nes savo kūnui rasti 15-20 minučių per dieną visada galima, nesvarbu, kad aplinkoje atsirado naujas žmogeliukas.
- Ir 15-20 minučių sporto per dieną pakanka?
-Jeigu žinai, ką ir kaip daryti, visiškai pakanka. Dabar tos metodikos keičiasi, populiarėja vadinamoji japoniška „Tabata“, kai sportuojama tris kartus per savaitę po 10 minučių ir gaunama ne tik fizinio aktyvumo, bet ir metamas svoris. Aišku, šiuo atveju tos 10 minučių fizinio aktyvumo yra labai didelio intensyvumo ir tai ne kiekvienam tinka.
Neturint laiko per savaitę pajudant keturis kartus po 20-25 minutes galima ne tik palaikyti gerą fizinę būklę, bet ir gauti treniruojamąjį efektą.
- Ar tai gali pakeisti kelionė į darbą ir atgal pėsčiomis?
-Kelionė į darbą ir atgal nėra optimalus sprendimas, nes kartais tas kelias sutampa su judriomis gatvėmis.
Apskritai kalbant, minimalaus judėjimo apimtis pagal japonus yra apie 10 tūkst. žingsnių per dieną. Tai nėra mažai: 6-7 kilometrai. Remdamiesi šiais skaičiais kiekvienas galime pasidaryti išvadas.
- Taigi kokios sporto rūšys – saugiausios?
-Pirmiausia, aerobinės sporto šakos, kurios nereikalauja įrangos ir kurios visiems prieinamos. Tai ėjimas, bėgimas, važiavimas dviračiu, plaukimas. Su tam tikromis išlygomis, šias sporto šakas gali kultivuoti daugelis.
- Dažnai kalbama ir rašoma, jog bėgimas nėra saugi sporto rūšis, nes traumuojamas stuburas.
-Ne, tai yra mitas. Žinoma, jei stuburas pažeistas, bėgimas nėra labai sveika. Bet jei stuburas nepažeistas, bėgimas – labai sveika. Po ėjimo tai viena sveikiausių sporto rūšių. Tačiau problema ta, kad daugelis žmonių yra tiek detreniruoti, kad nebegali bėgti ir tai jau pavadinčiau apsileidimu.
Tačiau jei apie bėgimą kalbėtume kaip apie fizinio aktyvumo rūšį, jis yra labai saugus ir labai sveikas.
Iš saugiausių žaidybinių sporto šakų paminėčiau tinklinį, tenisą, stalo tenisą ar mažąjį tenisą. Visos jos ir gana saugios, ir patrauklios.
O štai iš kontaktinių sporto šakų išskirčiau krepšinį, futbolą ir ledo ritulį, kurios savo traumatizmu lenkia daugelį sporto šakų ir profesionaliame ir mėgėjiškame lygmenyje.
Kalbant apie mūsų antrąją religiją – krepšinį – reikia turėti omenyje, kad norint jį žaisti jau reikia būti gerai fiziškai pasirengus. Pats krepšinis nėra skirtas fiziniam pasirengimui. Tai reikia žinoti.
Neretai manoma, kad tokios kontaktinės sporto šakos kaip karate, kiti Rytų kovos menai, boksas, dziudo, imtynės yra aukšto traumatizmo, tačiau iš tiesų jas galima vadinti vienomis saugiausių, nes kartu dirba geri instruktoriai. Prižiūrint profesionalui šie sportai gali būti saugi fizinio aktyvumo rūšis, turinti gerą sveikatinamąjį efektą.
- Į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį, renkantis sporto šaką ar judėjimo būdą?
-Svarbu atskirti sportą ir sportuotojus. Pavyzdžiui, moteris, kuri per keturis mėnesius nori atsikratyti 7 kilogramų, sportuoja turėdama konkretų tikslą, todėl gali būti įtraukta į profesionalių sportininkų ratą, nes siekia rezultato.
Jeigu žmogus neturi konkrečių tikslų, o tiesiog nori pajudėti, kad geriau jaustųsi, jį galima vadinti sportuotoju. Šios dvi didelėms grupės žmonių turi visiškai skirtingus tikslus, todėl reikalingi skirtingos priežiūros ir žinių lygio.
Pavojingiausių sporto šakų 11-ukas
Kaip rašė DELFI, Paties pavojingiausio sporto pozicijų neužleidžia Šokinėjimas parašiutu, ypač nuo pastatų tiltų ar uolų.
Nuo itin pavojingos pramogos kasmet pasaulyje žūsta 5-15 tokių drąsuolių. Kai kuriose šalyse, tarp jų ir JAV, šis sportas uždraustas.
>Vis labiau populiarėjantis Nardymas su akvalangu taip pat gana dažnai baigiasi tragiškai: per greitai kylant į paviršių dėl slėgio pasikeitimų gali sutrikti stuburo ir galvos smegenų bei plaučių veikla. Pro šalį plaukiantys alkani rykliai – irgi argumentas.
Kita ypač pavojinga sporto rūšis - Nardymas olose. Hipotermija, tikimybė pasiklysti, prastas matomumas, deguonies trūkumas - tai tik keletas šio neįprasto sporto pavojų.
Nuo įprasto nardymo šis skiriasi tuo, kad žmogus ne visada gali iškilti įkvėpti oro. Vien Floridoje, Meksikoje ir Karibuose nuo 1960 m. taip pramogaudami gyvybių neteko daugiau nei 500 žmonių, nemaža dalis jų - instruktoriai.
Kaip rodo patirtis, ne ką mažiau rizikingas banglenčių sportas, ypač, jei šio sporto aistruoliai bando pažaboti milžiniškas bangas. Ekstremalams gresia mirtini pavojai: paskęsti, į uolas susitrenkti galvą, susižaloti su banglente.
Kaip sako „Surfline“ atstovas spaudai, „šį sportą gali išbandyti visi, tačiau niekas negarantuoja, kad grįšite į krantą“.
Mūsų platumose tai dar nepopuliaru, tačiau pasaulyje daugėja pamėgusių „gatvės rogutes“: nardymą tarp automobilių, gulint ant riedlentės, kai vieninteliai stabdžiai - kojos. Šia „pramogą“ 8-ajame dešimtmetyje sugalvojo grupelė nuobodžiaujančių Kalifornijos paauglių. „Gatvės rogutės“. Nenorintys, kad ji baigtųsi laidotuvėmis pasirūpina bent jau šalmu ir specialia odine apranga.
Adrenalino mėgėjams paprasto pasivažinėjimo dviračiais nepakanka, jie renkasi BMX: akrobatinius triukus važiuojant dviračiu. BMX - tai ne tik lenktynės, bet ir įvairūs triukai, vertikalios rampos ar lygūs paviršiai. Šio sporto mėgėjams gresia žaizdos, kaulų lūžiai, mėlynės, smegenų sukrėtimai ir panašios traumos, kuriomis, beje, šio sporto aistruoliai didžiuojasi.
Kai kurie dalykai sunkiai įgyvendinami ir tam yra priežastis. Tai tarsi Dievo perspėjimas, kad nekvailiotume. Tačiau yra žmonių, kurie moka didžiulius pinigus už slidinėjimą viršukalnėse, į kurias skraidinama sraigtasparniais. Viršukalnių trasose nėra žmonių, bet apstu sniego. Tačiau jau pats skrydis gali būti pavojingas - daugybė žmonių neteko gyvybių taip ir neišvydę pažadėtųjų trasų.
Dar vienas pavojingas užsiėmimas – rodeo. Beveik toną sveriantis įniršęs gyvulys, kurio pyktį sustiprina ties genitalijomis suveržta virvė, bloškia jojiką į orą. Kritimą ant žemės sušvelnina nebent plonas purvo ir išmatų sluoksnis. Jodinėtojui ant buliaus pasiseka, jei atsiperka tik lūžusiu žandikauliu, raktikauliu ar šonkauliais.
Rizikingu sportu vadinamas ir alpinizmas. Teigiama, jog šešiems Everesto viršūnę pasiekusiems keliautojams tenka apraudoti vieną bendramintį ir pakeliui praeiti daugybę kapų. Kliūtys, sutrukdančios pasiekti viršūnę - hipotermija, nušalimai ir plaučių uždegimai.
Kalnuose mirtinai pavojinga gali būti net įprasta trauma, nes ne visada gelbėtojų sraigtasparnis sugeba nutūpti nelaimės vietoje. Iš 1300 į Everestą užkopusių drąsuolių pakeliui žuvo 179. Tiesa, nelaimingų atsitikimų per pastaruosius 20 metų smarkiai sumažėjo.
Kurioziška tai, jog tarp pavojingiausių sporto šakų įsiterpia ir... dalyvavimas rungtynių palaikymo komandoje. Tarp sporto aistruolių kasmet užfiksuojama daugiau nei 20 tūkstančių traumų, „cheerleading“ laikomas daugiausiai traumų moterims sukeliančiu sportu.
Kelionė plaustais kalnų upe taip pat tik iš pažiūros romantiškas užsiėmimas: kai kuriems ši pramoga baigiasi atsitrenkus į uolas, žmonės iškrenta iš plausto ir nuskęsta. Didžiausi pavojai laukia bandant įveikti krioklius. Jų aukštį ir jėgą gali įvertinti tik sėkmingai nusileidusieji.
