Europos karališkoms bei kilmingoms dinastijoms maisto ruošimu ir skuba rūpintis nereikia – ilgametėmis tradicijomis besivadovaujantis karališkų rezidencijų personalas išmano, kaip paruošti švenčių stalą, kad jis ne tik malonintų gomurį, bet ir vizualiai demonstruotų gerą skonį bei išskirtinumą, rašoma pranešime spaudai, kuriame „IDW Esperanza Resort“ virtuvės šefas Mickey Bhoite supažindino su kilmingųjų Kalėdų stalo ypatybėmis.
Elžbietos II mėgstami kokteiliai
„Viena seniausių ir žinomiausių karališkų dinastijų – Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II šeima. Ši ilgiausiai šalį valdanti monarchė tikrai žino, kas yra karališkos Kalėdos, o šios šventės tradicijos mažai kinta. Kūčių vakarą visa karališka šeima susėda už stalo ragauti pagrindinio patiekalo – keptos žąsies, kiaulienos arba vištos.
Kitą rytą didžiojoje salėje susirinkę svečiai drauge valgo tradicinius angliškus pusryčius, kuriuos vainikuoja aukščiausios kokybės uogienės ir marmeladai. Pietums tradiciškai karališkai šeimai patiekiamas Sandringemo apylinkių, kuriose įsikūrusi rezidencija, ūkininko užaugintas kalakutas, išdarinėtas karalienės šefo. Užkandžiams patiekiama įvairių sūrių ir netgi šerno galva. Kalėdų vakaras neįsivaizduojamas be šventinių konfeti ir karalienės vyro išrinktų vynų. Elžbieta II ypač mėgsta kokteilius ir juose pastebi netgi menkiausius neatitikimus, tad aptarnaujančiam personalui keliami aukščiausi reikalavimai,“ – šypsosi virtuvės šefas.
Saldumynų mėgėjai ispanai
Anot jo, šventiniai pietūs Ispanijos karališkoje šeimoje – gerokai skiriasi. Čia ant stalo tradiciškai patiekiama daugybė jūros gėrybių, žuvies, tačiau dabartinis karalius kiek pakoregavo asortimentą pagal savo pomėgį, įtraukęs daug aštrių patiekalų.
Ispaniška dinastija pasižymi ir potraukiu saldumynams, Kalėdos – ne išimtis: daug skirtingų kepinių bei gaminių iš riešutų, cukraus, šokolado puošia tiek Kūčių, tiek Kalėdų karališką stalą. Nepamirštami ir kruopščiai atrinkti vynai, kuriais Ispanija garsėja pasaulyje – nuo desertinių baltų iki sausų raudonų, taip pat proginė cava – ispaniškas atsakas šampanui.
Karalių pamėgta silkė
Skandinavijos karališkosios šeimos yra gerokai „žemiškesnės“ – kalėdinis protokolas nėra toks griežtas, tačiau pagrindiniai patiekalai visuomet tradiciniai. Štai Norvegijoje šventės neįsivaizduojamos be kiaulienos, iš kurios gaminami įvairūs karštieji ir šaltieji patiekalai, taip pat žuvis, aviena. Kad nubaidytų žiemos šalčius, norvegams būtinas šventės atributas – karšti alkoholiniai gėrimai.
Mažytė Danija – sena karalystė, kurioje ypač daug kilmingųjų: prieš porą metų į šventinę vakarienę susirinko 44 karaliai, karalienės, princai ir princesės. Įdomu tai, kad viena pagrindinių tokio būrio atrakcijų – kalėdinių giesmių giedojimas. Ant šventinio stalo įprastai puikuojasi orkaitėje kepta antis, o desertui pateikiamas migdolinis pyragas.
Tradicinis Skandinavijos šalių gėrimas – glogas – karštas vyno ir įvairių prieskonių mišinys yra privaloma visų trijų valstybių kalėdinio stalo dalis. Švedijoje šio gėrimo taurę karalienė Sofija kelia ir savo gimimo dieną, kuri švenčiama per Kalėdas, tad iškilmės būna ypatingai puošnios. Didžiųjų žiemos švenčių metu karališkoji šios šalies šeima mėgaujasi tradiciniais patiekalais su silke, kurie mums, lietuviams, atrodo tokie įprasti ir žemiški.
„Silkė nuo seno privalomas lietuviškų Kūčių patiekalas, kuris tėra simbolis gausios ir itin turtingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės virtuvės – ji buvo daugiakultūrė ir tolerantiška kitų šalių įtakai.
Prieskoniai - tik kilmingiesiems
Maisto gėrybėmis ir gėrimais nukrautas stalas prabanga nesiskyrė nuo Vakarų Europos gastronomijos stebuklų, kurie, žinoma, nebuvo prieinami valstiečiams – mėsa patekdavo tik ant kilmingųjų ir pasiturinčių miestiečių stalo, kai vargingiau gyvenantys buvo priversti tenkintis grūdinėmis kultūromis.
Pagrindiniu kilmingųjų turto įrodymu tuomet buvo prieskonių, kurių atsivežti iš kitų šalių galėjo tik aukštuomenė, įvairovė ir gausa – tokios brangios buvo įvairios atvežtinės žolelės, – žiniomis dalijosi šefas M. Bhoite. – LDK laikais mūsų virtuvė garsėjo įvairiuose Europos kraštuose: čia sumedžiotų žvėrių mėsa, gaminiai iš vaisių ir daržovių, prabangus vynas ir netgi šampanas, pagardai su prabangiais prieskoniais nebuvo retas svarbios šventės ar minėtinos progos palydovas.“
Tačiau neverta nusiminti – istoriniai šaltiniai rodo, kad mūsų dabartinis racionas beveik nesiskiria nuo to, ką pietums rinkdavosi 18-19 a. šalies bajorai ar sau leisti galėdavo tik valdovas: dažnas dabar per šventes ant stalo atkemšame butelį prabangaus vyno, orkaitėje iškepame kepsnį ar antį su prieskoninėmis žolelėmis. M. Bhoite teigimu, restorane galima dar labiau prabangos jausmą priartinti prie karališkų dinastijų, užsisakius prabangių užkandžių, patiekalų ar Le sabrage būdu atidaromo šampano. Kaip pavyzdį, virtuvės šefas M. Bhoite įvardijo savo gaminamus šedevrus: auksinio jūros ešerio ir laukinių smidrų subtilų derinį arba ėriuko medalionus su burnoje tirpstančia alyvuogių ir bulvių tapenada. Pasak jo, visi šie gardumynai turėtų būti vainikuojami žaliosios arbatos skonio tiramisu su „Valrhona“ baltojo šokolado drožlėmis bei maskarponės ir panettone ledais.
