Psichologė Edita Čekuolienė papasakojo apie atvejį, kaip vėžio bijojusi ir nuolat tikrintis vaikščiojusi moteris galiausiai susirgo vėžiu ir nuo jo mirė.
– Ar Jūsų darbe pasitaiko atvejų, kai žmonės „ieško ligų“, nors akivaizdu, kad neserga?, DELFI paklausė E. Gruodienės.
– Pastaruoju metu susiduriu su daugeliu atvejų, kai žmonės „ieško“ ligų. Paklausite, kas kaltas? Galbūt lengvai internetu prieinama informacija, galbūt daug sergančių aplinkinių. Juk ne paslaptis, jog mūsų visuomenė sensta. Kiekvienas asmuo internete gali pasiskaitęs pagal nusiskundimus „nuspėti“, kokia liga serga. Tai pastebiu apsilankius pas mane pacientui.
Paklausus, kas atsitiko ar kuo skundžiasi, pasakys: „man inkstai skauda arba man turbūt „tulžis“. Tada tenka kitaip suformuluoti klausimą: „ką skauda, ar yra dar kokie simptomai“? O diagnozę, manau, nustatyti turi gydytojas.
Apžvelgus lentynose stovinčias ambulatorines korteles, galime pastebėti: vieno kortelė – 3 lapai, o kito – kaip geras romanas. Peršasi klausimas, ar storosios kortelės savininkas tikrai serga, ar „ieško ligų“? Kiekvieno gydytojo taktika ligos atveju ar atvykus sergančiam pacientui yra skirtinga. Dažniausiai vienas nusiskundimas gali būti dėl daugelio ligų. Dažniausiai įtariant kažkokią ligą atliekami tyrimai, kurie galėtų ją patvirtinti ar paneigti. O jei visi tyrimai, kurie galėtų rodyti krūvą ligų, normalūs, vadinasi, kalta psichika.
– Dažnai liaudyje sakoma, kad „visos ligos nuo nervų“. Ar tame yra tiesos?
– Juk ir Sigmundas Freudas išskyrė psichiką į tris sluoksnius: sąmonę, priešsąmonę, pasąmonę. Pasirodo, jog pastaroji sudaro didžiąją psichikos dalį. Vadinasi, mus valdo visuma mūsų išgyvenimų, prisiminimų. Ką aš noriu tuo pasakyti? Kad mūsų proseneliai savo paprastu pasakymu „visos ligos nuo nervų“ buvo teisūs.
Jei sunkus gyvenimas, daug streso, įtemptas, nemalonus ar sunkus fizinis darbas, asmuo bus jautresnis savo kojos, rankos ar pilvo skausmams. Kiekvienas žmogus turi būti jam šioje žemėje skirtoje vietoje. Padeda darbas, atliktas su meile ir malonumu, o ne per prievartą, žmogus nusišypsojęs gatvėje, o ne šaukiantis, šiltas artimojo apkabinimas.
Tai, atrodo, nieko nekainuoja, bet gali padėti „nesusirgti“ aplinkui esantiems žmonėms. Pavyzdžiui, jeigu skauda koją, dažnas žmogus pagalvotų – gal užsigavo, gal kryptelėjo ir pamanys – ai, praeis, o kitas tuoj bėgs pas gydytoją ir „ieškos“ ligos. Nesakau, kad nereikia kreipti dėmesio į savo kūno signalus, tiesiog juos reikia išmokti, o galbūt stengtis suprasti teisingai. Mūsų kūnas yra valdomas didelio aparato – psichikos, kuri funkcionuoja, kad užtikrintų organizmo ramybės būseną.
Vadinasi, jei aplink mus vyksta įvairūs kataklizmai, nelaimės, mes esame jautrūs mus supančiai aplinkai ir galime ją suvokti neteisingai. Nuskambės labai banaliai, bet esant tokiai įtampai, pasunkėjus gyvenimui, išvykstant artimiesiems į užsienius, nenuostabu, kad padaugėjo ne tik tikrų ligonių, o ir ieškančių ligų.
– Kaip tokių situacijų išvengti?
– Mes galime būti sveiki pirma pagalvoję apie save: ar aš viską padariau, kad būčiau sveikas? Ar pasirūpinau savo psichika, o kartu ir savo kūnu: pakankamai judu, maitinuosi remdamasis sveikos piramidės principais? Žinoma, labai daug įtakos turi ir genetika, tačiau jei atidirbus sėdimą 8 valandų per dieną darbą, žmogus leistų sau vieną valandą pasportuoti, negalvoti apie darbą, galbūt nieko negalvoti, būtų mažiau manančių, kad nugarą gali skaudėti tik dėl inkstų.
O gal reikia susirasti kažką malonaus sau: paskaityti knygą, išvažiuoti su šeima su dviračiais, gal slidinėti į kalnus ar kita.
– Ar jautresni, į viską reaguojantys žmonės labiau rizikuoja susirgti?
– Į ši klausimą atsakyčiau dviem aspektais. Jautresni žmonės greičiau susinervina, neturintys sielos ramybės, greičiau pravirksta. Tokie žmonės labiau rūpinsis savo būkle ir anksčiau nubėgs pas gydytoją nei ramesni.
„Pergyvendami“ žmonės didina įtampą, sukelia nerimą, o pastarasis didina niekam nereikalingą irzlumą, dirglumą. Tai išprovokuoja daugelį ligų. Kitaip tariant, suformuoja pagrindą išsivystyti ligai. O ar ji atsiras, priklauso ne tik nuo genetikos, bet ir nuo auklėjimo (mamos požiūrio į vaiko ligą), aplinkos, kurioje mes gyvename, mūsų gyvenimo būdo. Iš kitos pusės, ankstyva ligų diagnostika – šiuolaikinės medicinos tikslas.
– Kaip padėti žmogui, kuris ieško ligos ir vis jos neranda?
– Nelengva žmogui pasakyti, kad ligos nėra, o skausmas yra. Dažniausiai atliekami tyrimai, galintys įrodyti įtariamą ligą. Jei viskas gerai, dažniausiai stengiuosi atrasti priežastinių ryšių: gal problemos šeimoje, gal stresas darbe galėjo išprovokuoti jautrumą, dirglumą, kitokį skausmo suvokimą? Tada bandau paaiškinti žmogui, kad jis mažai miega, visai nejuda, neina pasivaikščioti į mišką, neįkvepia gryno oro... Dėl to jam skauda galvą, jei blogai miega, skauda nugara, skrandį skauda, nes nereguliariai valgo, rūko, tad dažnai serga plaučių peršalimo ligomis... Viskas turi priežastinį ryšį. Mylėkim save ir mus mylės, palepinkim save ir nesirgsim. Sustokim, nusišypsokim ir mums nusišypsos.
E. Čekuolienė: pakeitus mąstyseną, galima įveikti net mirtinas ligas
Kad žmogus nugyventų šį gyvenimą, turi tris instrumentus: kūną, protą ir jausmus (emocijas). Taip sako Vilniaus kooperacijos kolegijos psichologijos dėstytoja Edita Čekuolienė.
„Jeigu tai valdai, viskas tvarkoje. Štai žmones ypatingai veikia stresas. Bet vieni nuo analogiško streso suserga, kiti – ne. Kam silpnoji vieta streso valdyme, tam ir kyla problemų“, – teigia psichologė.
„Pavyzdžiui, kas turi karpas gamtoje? Tai gan bjaurūs gyvūnai – pavyzdžiui, rupūžės. Jei žmogus mano, kad yra nepakankamai gražus, patrauklus, jam būtinai atsiras karpų vien nuo tų minčių. Arba pati baisiausia psichosomatinė liga vėžys – nežinau nė vieno kvailo žmogaus, kuris mirė nuo piktybinių auglių galvoje. Bet protingų labai daug mirė. Tai rodo, kaip žmogus bijo būti vienišas su savo idėjomis, likti nesuprastas. Tos dvi emocijos perkeliamos į žmogaus kūną ir tampa labai baisiomis ligomis. Tai aiškinama mūsų kūno vienybe: yra tarpusavio sąveikos, ligos – šių sąveikų išsiderinimo pasekmės“, – kalbėjo E. Čekuolienė.
Psichologės teigimu, išsiderinimo kraštutinumai sukelia ypatingai baisias ligas. Jos manymu, svarbiausia žmogui pažinti save ir priimti tokį, koks jis yra. Pasak E. Čekuolienės, mums pavaldžios visos emocijos: tiek pyktis, tiek džiaugsmas. Bet dažniausiai kai kurios emocijos ima mus valdyti. Tada būna labai blogai.
E. Čekuolienei sunku įsivaizduoti, kaip gydytojai kamuojasi su psichosomatinėmis ligomis – kuo toliau, tuo išsikalbėtų ligų daugiau. Štai eiliniams senukams šiais laikais prieinamos bet kokios medicininės žinios: specializuotuose laikraštukuose rašoma apie ligas, netgi kokius vaistus reikėtų nusipirkti. Žmogus paskaito, pagalvoja ir nusprendžia, kad galbūt ir jam skauda toje vietoje.
„Prisimenu vieną moterį, kurią teko konsultuoti. Jos nebėra gyvųjų tarpe. Kada jos mama mirė nuo vėžio, ji pradėjo ieškoti savyje vėžio – pasiskaitė, kad to tipo vėžys yra didžiąja dalimi paveldimas. Ir ji pradėjo intensyviai tikrintis. Dvejus metus nieko nerado – trečiais atrado ten, kur ji norėjo. Ji pradėjo gydytis, labai padėjo šeima, vyras vežė į užsienį, bet ji „sėkmingai“ numirė. Ji pati ieškojo – ji įgyvendino svajonę. Baisiausias dalykas, kad žmogaus mintis turi didelę galią“, – pasakojo E. Čekuolienė.
Pasak psichologės, žmonės, supratę, kad turi savyje keisti mąstyseną, įveikė net mirtinas ligas – pavyzdžiui, vėžį. „Netgi ir AIDS įveikiama yra, jei pakeičiama mąstysena. Reikia žmonių, kurie pamokytų tai daryti. Bet svarbiausias dalykas – žmogaus noras keistis. Jei žmogus nenori keistis, liga turi tragiškas pasekmes“, – dėsto E. Čekuolienė.
