Anot gamtininko, Aukštaitijos nacionalinio parko gamtos skyriaus vyriausiojo specialisto Broniaus Šablevičiaus, grybautojų savivaliavimui yra sudarytos visos galimybės.
„Negalima grybauti rezervatų miškuose. Pavyzdžiui, yra Ažvinčių gamtinis rezervatas, Labanoro regioninis parkas irgi turi savo rezervatinį mišką. Nors grybauti čia negalima, užtvarų ir tvorų nėra. Yra tik draudžiamieji ženklai, tad jei grybautojas eina, iš tikrųjų niekas jo nestabdo”, – apgailestavo gamtininkas.
Vis dėlto rezervato miškas tarsi ir pats saugosi nuo grybautojų. Pasak specialisto, grybų rezervatuose nedaug, be to, nuo žmonių juos saugo tankmės, į kurias įžengti beveik neįmanoma..
„Rezervato miške grybai nemėgsta augti. Ten viskas užvirtę, užgriuvę. O grybautojai juk paprastai žino vietas, kur auga daugiausia grybų, ir kiekvieną kartą eina ten pat”, – akcentavo B. Šablevičius.
Kalbėdamas apie grybautojus neleistinose vietose, gamtininkas pabrėžė, kad daugiausia žalos į mišką išsiruošę žmonės padaro paprasčiausiai nemokšiškai naikindami vadinamuosius šungrybius.
„Žmonės yra netinkamai išauklėti. Vaikai eina ir spardo kai kuriuos grybus, nes tai, anot jų, šungrybiai. O iš tikrųjų jokio šungrybio nėra – tai tik sugalvotas žodis. Tiesiog vieni grybai yra valgomi, o kiti ne.
Tačiau visi jie yra susiję su medžių šaknimis ir miškui kiekvienas grybas yra reikalingas biologiškai. Čia tik žmonės mano, kad jei grybas yra nevalgomas, tai jį galima nuspirti. Tai tikra nemokšiškumo išraiška”, – sakė specialistas.
Sudėtingiausia problema, pasak B. Šablevičiaus, ir toliau išlieka išteklių ir žmonių auklėjimo klausimai – miškas nėra tinkamai apsaugotas, trūksta daugelio jame besilankančių pagarbos gamtai.
„Nacionaliniame parke vartų nėra - kur nori ten ir važiuoji, kaip skersvėjis po visą teritoriją, Inspektoriams, kad jie galėtų nuolat viską tikrinti, reikia ir transporto, ir kuro, o viskas kainuoja. Be to, taip pat esu parašęs daug auklėjamųjų straipsnių, kurie, deja, neduoda jokios naudos. Niekas auklėjamojo darbo čia nedirba”, – gaires norintiems gerinti padėtį dėliojo gamtininkas.
B. Šablevičius taip pat pasidalijo patarimu, kuriuo turėtų vadovautis kiekvienas, norintis tapti pavyzdingu grybautoju.
„Yra amžinas disputas, ar geriau grybą nupjauti, ar išrauti. Kai nupjauni grybą, likusi jo dalis gali pūti ir pažeisti grybieną, kuri yra miško paklotėje. Jeigu grybą išrausime, tai to puvinio kaip ir nelieka. Tad gal geriau išrauti negu nupjauti. Bet kol kas galutinio verdikto nėra”, – sakė gamtos žinovas B. Šablevičius.
Lietuvoje auga apie 400 rūšių valgomųjų grybų. Tačiau maistui vartojama tik apie 100 rūšių, kiti grybai – menkaverčiai. Daugiau nei 100 rūšių grybai yra nuodingi, 20–30 iš jų – itin pavojingi žmogaus gyvybei.