Anot rašytojo ir publicisto Aido Puklevičiaus, prieš šimtą metų ne tiek jau ir daug žmonių miestuose šventė Velykas. „Prieš lygiai šimtą metų miestai atrodė visiškai kitaip. Ne tik pastatai buvo kitokie, bet ir žmonės. Vilniuje beveik pusė gyventojų Velykų nešventė: rusai šventė savo Velykas, o žydai šventė savo Pascha. Velykas šventė tik lietuviai ir lenkai. Kaimuose žmonės palaikė šią tradiciją“, – per „Maxima“ velykinę spaudos konferenciją kalbėjo rašytojas.
Velykoms ruošdavosi net pusę metų
Pasakodama apie pasiturinčių valstiečių Velykas prieš maždaug šimtmetį, M. Liugienė apibendrino, kad žmonių mitybą tuo metu daugiausia apibrėždavo trys veiksniai: žemės ūkio darbų cikliškumas ir religinis kalendorius, tam laikmečiui būdingas nepriteklius ir vedybos.
„Dietologai to laikmečio mitybą vertina labai gerai. Žmonės valgydavo tai, ką užsiaugindavo savo ūkyje, pagal sezonus. Laikėsi pasninko advento ar gavėnios laikotarpiu. Dėl to per šventes norėdavo stalą nukrauti mėsa ir iš peties atsivalgyti už visą pasninko laikotarpį. O tam, ką dėdavo ant stalų, įtakos turėdavo net ir vedybos – santuokos su lenkais, čekais, rusais, vengrais ar gausi Žemaitijoje gyvenanti žydų bendruomenė. Taip pat iš prancūzų į rusų, o vėliau – ir į lietuvių kalbą verstos pirmosios kulinarinės knygos. Visa tai diktavo madas ir šeimininkių pasirenkamus receptus“, – pasakoja p. M. Liugienė.
Visai kitokia situacija yra šiandien, sako „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė. Šiandieninių žmonių mitybos įpročius lemia kitokie veiksniai: visiška pasirinkimo laisvė, kelionės ir viešoji informacija apie svečius kraštus, jų tradicijas, taip pat žmonių rūpinimasis sveikata ir sąmoningumas.
„Žmonės kasdien gali rasti parduotuvėse visko, ko tik nori, taigi šventė maisto pasirinkimo atžvilgiu gali vykti kasdien. O per šventes norima švenčių šventės – kažkuo nustebinti save ir savo svečius, išragauti kažką naujo, gurmaniško ar net egzotiško. Jau nieko nebestebina ant stalų kaimyninių Europos šalių virtuvių patiekalai – prancūziška čiabata, kruasanai ar graikiškos alyvuogės, alyvuogių aliejaus padažai. Idėjų žvalgomasi į Azijos, pietų Amerikos ir kitų žemynų virtuves, naudojami nesunkiai randami egzotiniai prieskoniai. Visa tai nori ar nenori daro įtaką tradicinės mūsų virtuvės receptams“, – pasakoja V. Drulienė.
Pasak jos, stipri pastarųjų maždaug trejeto metų tendencija yra ko nors valgymas arba nevalgymas dėl sveikatos ar įsitikinimų. Populiarėja maisto produktai be glitimo, laktozės, be pridėtinio cukraus ar druskos, su papildomomis gerosiomis bakterijomis, vitaminais, veganiški patiekalai ir panašiai.
Kai kurios tradicijos išliks ilgai
Tiesa, nepaisant daugybės skirtumų, yra ir nemažai velykinio stalo panašumų anuomet ir šiandien, teigia V. Drulienė. Dauguma maisto Velykų stalui šeimininkės gamina pačios ir stengiasi pagaminti kažką tradicinio – kiaulienos, paukštienos ar veršienos kepsnį. Žinoma, dažo margučius, ant stalo nemažai deda patiekalų iš pieno produktų.
Tautodailininkės M. Liugienės teigimu, patiekalai iš pieno ir kiauliena ant mūsų protėvių Velykinio stalo buvo būtini, nes simbolizavo gerus, sočius metus – gausiai pieno duodančias karves ir derlingus, tarsi kiaulės šnipu gerai suartus, laukus.
Kai kurios Velykų tradicijos, teigia moteris, jau yra išnykusios. Esą tai nulėmė žmogaus atotrūkis nuo žemės darbų. „Seniau per Velykas buvo pakabinamos sūpuoklės. Tas supimasis turėjo paskatinti linų augimą. Dabar tai nebėra aktualu“, – pastebi ji.
Diskusija tarp du skirtingus šimtmečius atstovaujančių moterų – tautodailininkės M. Liugienės ir V. Drulienės – išryškino šių dienų šeimininkių pasiruošimo Velykoms skirtumus, kuriuos diktuoja šiuolaikinis gyvenimo būdas ir tempas. Anuomet šventiniam stalui buvo ruošiamasi bent gerą pusmetį: gyvuliai skerdžiami dažniausiai rudenį, jų mėsa sūdoma ar rūkoma, džiovinami sūriai, raugiamos daržovės, malami „šventiniai“, „balti“, miltai, kad per Velykas būtų iš ko iškepti šventinio pyrago ir paruošti kitų tradicinių patiekalų.
Tačiau abi moterys sutinka, kad margučių tradicija išliks dar ilgai. „Margučiai ir šiandien išlieka vienu svarbiausių Velykinių patiekalų. Tai yra iš gilios senovės atėjęs paprotys“, – sako M. Liugienė.
„Marija Gimbutienė aiškina, kad buvo paukštė deivė. Ji buvo svarbi. Pavasarį sugrįžtantys paukščiai pargabendavo ne tik šilumą, bet ir išsigelbėjimą nuo bado“, – pasakoja tautodailininkė. Esą paukščiai padėdavo kiaušinius, o jaunuolių darbas būdavo eiti į pelkynus, lipti į medžius ir parnešti tuos kiaušinius.
Iš parneštų kiaušinių, teigia moteris, vieną numargindavo. „Jį dažydavo aukos spalva – raudona spalva. Ant jo išpiešdavo paukščio pėdutes ir nešdavo paaukoti. Galbūt iš tų laikų liko paprotys marginti kiaušinius“, – svarsto tautodailininkė.
