- Kai anksčiau viešai pasakojote apie save, minėjote, kad politikos mokslų atsisakėte ir ėmėtės robotikos. Kodėl?
- Tiesa pasakius, iš tikro politikos mokslų aš nemečiau, pabaigiau bakalauro studijas Anglijoje, Esekso universitete, tik tuo metu kuo daugiau mokiausi politikos, tuo labiau supratau, kokie kompleksiški yra žmonės, kiek daug būna įvairiausiu neteisingų interpretacijų, kurios lemia nereikalingus konfliktus. Norėjosi kažko konkretesnio, tikslesnio, aiškesnio ir taip nutiko, kad keliai nuvedė prie robotikos ir švietimo. Man labai patiko robotas kaip mokymosi įrenginys, nes robotai nemoka interpretuoti informacijos, jie supranta tikslias užduotis ir komandas. Be to, robotai nedaro klaidų, jas daro žmonės su neteisingu suvokimu. Tad mokantis dirbti su robotais mes taisome ne robotus, o žmonių suvokimą.
Turbūt įtakos turėjo ir tai, kad visą vaikystę buvau tuo vaiku, kuris be galo žavėdavosi robotais, transformeriais, mokslinės fantastikos filmais, LEGO ir technologiniais išradimais, visada norėjau būti išradėju arba mokslininku, bet mokykloje nesupratau, kaip teorines tiksliųjų mokslų žinias pritaikyti praktikoje, ir pati teorija pasirodė sausa ir neužkabinanti. Visgi galiausiai vis tiek atsidūriau ten, kur mane labiausiai traukia ir žavi.
- Dabar dirbate su vaikais, jaunaisiais išradėjais. Kas jums yra jūsų darbe sudėtingiausia, o kas kelia džiaugsmą?
- Taip, šiuo metu visa Robotikos Akademijos komanda turi daugiau nei 3 800 draugiškųjų išradėjų visoje Lietuvoje nuo 3,5 iki 16-17 metų. Mano darbe sudėtingiausia yra jaunuosius išradinėjus išmokyti dirbti komandoje ir pristatyti savo kūrinius kitiems. Didžiausią džiaugsmą kelia vaikų pasiekimai tiek dėl jų sukonstruotų kūrinių, tiek dėl vaikų patiriamų emocijų, kai jų robotas ima veikti ir įgyvendinti užduotį. Na, o džiaugsmas yra dvigubai didesnis, kai tai pavyksta padaryti ne vienam, o komandoje. Manau, labai svarbu yra nuo mažų dienų ugdyti vaikų pasitikėjimą savimi ir savo galimybėmis. Pavyzdžiui, vaikus žavi mintis, kad jie supranta, kodėl įėjus į parduotuvę durys atsidaro automatiškai ir kad jie gali tai atkurti naudodamiesi LEGO Education robotais.
- Esate gerai susipažinęs su vaikų galimybėmis imtis technologinių mokslų, kokios jos?
- Per pastaruosius penkerius metus dirbant šioje sferoje teko pamatyti daugybę vaikų iš įvairiausių Lietuvos miestų ir miestelių, ir dar nebuvo nei vieno, kuriam būtų visiškai nepavykę sukonstruoti veikiančio, kad ir paprasto, roboto. Vaikai iš prigimties yra labai smalsūs ir žingeidūs, norintys naujovių. Juos viskas, kas nauja, žavi ir labai greitai įtraukia. Vaikams patinka jausti, kad jie gali įnešti pokyčio ir kad jų sukurti sprendimai gali atnešti naudos artimiesiems ar net visam pasauliui.
Dažniausiai vaikus nuo savirelizacijos robotikos veiklose stabdo jų nepasitikėjimas savimi ir galvojimas, kad ši veikla yra be galo sudėtinga ir tik „apdovanotiesiems“ matematikos bei fizikos genijams. Taip tikrai nėra, mano nuomone, vaikų galimybės mokytis ir tobulėti yra neribotos, riboti gali tik jų fantazija ir užsispyrimas.
- Ar iš tiesų ne visi norintys domėtis technologijomis tai gali daryti dėl tėvų požiūrio, finansinių galimybių? Kokie dar yra tam trukdantys veiksniai?
- Manau, kad Lietuva savo požiūriu į technologijas ir jų svarbą gerokai pasistūmėjo į priekį. Daugybė modernių šeimų jau mato technologijų potencialą ir suvokia, kad gebėjimas jas valdyti bus privaloma savybė ateityje, todėl skatina vaikus įsitraukti į tiksliųjų mokslų veiklas, kaip robotika, programavimas, elektronika. Tai matosi iš augančio šių veiklų populiarumo. Dažnai iš tėvelių išgirstu apgailestavimą, kad jie tokių veiklų vaikystėje negalėjo lankyti, nes jų nebuvo.
Kalbant apie finansines galimybes, dėl neformaliojo vaikų krepšelio visi būreliai, taip pat ir technologiniai, gali atpigti iki 15 eurų nuo pradinės kainos, kas leidžia techninės kūrybos būreliams konkuruoti su kitomis veiklomis, tapti pasiekiamais gausesniam vaikų būriui.
Manau, didžiausias trukdis vaikams imtis robotikos yra baimė, kurią reikia įveikti, ir parodyti vaikams, kad kiekvienas norintis ir pasiryžęs mokytis gali tapti išradėju, konstruoti savo svajonių robotus.
- Ką galima padaryti, kad Lietuva stiprėtų technologijų srityje?
- Mano nuomone, geriausias dalykas, kurį galima būtų padaryti, yra investicijos į patį svarbiausią dalyką, tai yra, į mokytojus. Labai svarbu padaryti mokytojo profesiją vėl populiaria ir garbinga, kad kuo daugiau jaunų žmonių norėtų dirbti tiek mokyklose, tiek universitetuose. Taip pat labai svarbu, kad verslas ir švietimo įstaigos bendradarbiautų.
- Galbūt technologijomis dažniau susidomi berniukai nei mergaitės?
- Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje vis dar yra nusistovėjęs stereotipas, kad viskas, kas susiję su technologijomis, robotais, programavimu yra labiau skirta ir tinkama berniukams, bet tai - netiesa. Tiek berniukai, tiek mergaitės turi lygiai tokias pat galimybes būti sėkmingais šioje srityje, tik mergaičių tėveliams reikia leisti savo atžalom tai išmėginti. Mergaičių kūrybiškumas ir praktiškumas, gebėjimas greitai orientuotis yra kertinės savybės, reikalingos būti sėkmingomis robotikoje.
Be to, yra dedama daug pastangų siekiant į robotikos mokslus pritraukti kuo daugiau mergaičių, merginų ir moterų. Pavyzdžiui, šiemet vienos didžiausių pasaulyje robotikos varžybų „First LEGO League“ (liet. - „Pirmoji LEGO lyga“) net pasirinko temą „Animal Allies“ (liet. - „Gyvūnai sąjungininkai“), kad ji būtų mažiau technologiška ir paskatintų kuo daugiau mergaičių komandų išmėginti savo jėgas.
