Jaunimas apie 5 tūkst. litų pensiją: kai pasensti - nebešvaistai

Ar tikrai jaunimas negalvoja apie ateitį ir gyvena šia diena? DELFI kalbino tris jaunus žmones – suomį žurnalistą, anglų kalbos mokytoją ispaną ir teisės studijas pabaigusią prancūzę, klausiant, ką jų šalies jaunimas mano apie pensijas, ar rūpinasi privačiu pensijų kaupimu ir ar žino, kokios senatvės savo šalyje gali sulaukti.

Suomijoje vis dar sunku rasti darbą

Trisdešimtmetį šiemet atšventęs suomis Risto-Matti Kärki neslepia, kad jo šalyje jaunimas, panašiai kaip ir Lietuvoje, apie pensiją galvoja mažai. Kaip aiškina jaunas vyras, taip yra dėl to, kad šalies vyriausybė neseniai paskelbė apie planus vėlinti pensinį amžių, kuris šiuo metu siekia 63-ejus metus.

„Esu girdėjęs daug juokelių, kad, kai mes tokio amžiaus pagaliau sulauksime, amžiaus cenzas bus dar gerokai padidintas“, - sako Jyväskylä mieste gyvenantis ir dirbantis suomis. Jis įvardija ir kitą priežastį, kodėl pensija daugumai žmonių nėra pirmos svarbos klausimas. Suomijoje nemažai žmonių susirūpinę savo darbų išlaikymu, nes dalis kompanijų mažina jiems reikalingų darbuotojų skaičių.

„Turėjau pagooglinti, kokio dydžio yra vidutinė pensija šalyje, - juokiasi R. Matti Kärki, paklaustas, ar žino, kokios pensijos gali tikėtis, kai pasens. – Ji siekia apie 1500 eurų (apie 5175 Lt). Nedidelė dalis nuo žmogaus uždarbio kas mėnesį eina į pensijų fondą. Tuo rūpinasi darbdavys, tačiau darbuotojas savo algalapyje gali matyti, kokio dydžio tai yra suma. Taigi, kuo daugiau uždirbi, tuo didesnę pensiją turėtum senatvėje gauti. Taip pat valstybinę pensiją gali gauti tie, kurie nieko per gyvenimą neuždirbo, arba uždirbo labai mažai. Ko gero, tie 1500 eurų senatvėje yra pakankama suma, nes juk kai pasensti, daug nešvaistai, tiesa?“

Suomis mini, kad jų šalyje kaupti pensijai galima ir per privačius fondus, kuriuos siūlo bankai bei draudimo kompanijos, tačiau tokia alternatyva jis kol kas nesinaudoja: „Dirbu žurnalistu dienraštyje „Keskisuomalainen“, daugiausiai atlieku pavaduojančio redaktoriaus darbą, kartais parašau sporto skilčiai, tačiau šis darbas nėra nuolatinis. Nuolat ieškau, kur galėčiau įsidarbinti pilnu etatu, tačiau, deja, tokių pasiūlymų nėra daug. Kadangi neturiu nuolatinio darbo, taigi ir nedalyvauju bankų siūlomuose privačiuose pensijų kaupimuose“.

Galėtų keliauti, bet galvoja apie finansinį stabilumą

Ketverius metus Pamplonoje, Ispanijoje anglų kalbos mokytoju dirbantis Xabieras Hillas sako, kad finansinis stabilumas, išėjus į pensiją, jam netgi labai rūpi. Būtent dėl šios priežastis 26-erių metų vyras renkasi ne keliones, o darbą ir skaičiuoja, kiek metų jam reikės dirbti, kad galėtų gauti didžiausią galimą pensiją.

„Jeigu nesirūpinčiau ateitimi, galėčiau dabar keliauti ar užsiimti kitais dalykais, tačiau aš dirbu“, - pasakojo X. Hillas. Vyro teigimu, Ispanijoje pensiją galima kaupti dviem būdais – valstybiniame fonde ir privačiuose. Apie pastaruosius pašnekovas papasakoti daug negali, nes pats juose nedalyvauja. O štai valstybinė pensijų sistema jam kiek labiau pažįstama.

„Valstybinių pensijų sistema šiuo metu išgyvena tam tikrus pokyčius dėl senstančios visuomenės tendencijų. Esamų pensininkų pensijos yra įšaldytos ir tikėtina, kad situacija nesikeis dar ateinančius kelis metus. Vis dėlto, bendrai galiu pasakyti, kad sistema veikia ir nemanau, kad turėčiau pergyventi, kad savo sukauptos pensijos negausiu“, - kalba ispanas.

Paklaustas, ar žino, kokio dydžio vidutinės pensijos yra jo šalyje, vyras skaičiuoja, kad jos siekia apie 800-900 eurų ( 2760- 3105 Lt).

„Pensijos nėra labai didelės, nes daug žmonių Ispanijoje renkasi nedeklaruoti visų savo gaunamų pajamų, jeigu tik gali to išvengti. Tačiau, pavyzdžiui, mano tėtis šiuo metu jau yra sulaukęs pensijos ir gauna apie 2000 eurų (6900 Lt) išmokas. Mano manymu, vidutinės pensijos šalyje turėtų būti šiek tiek didesnės, kad jos atitiktų šalies pragyvenimo lygį“, - sako X. Hillas.

Pirma – studijų paskolų išmokėjimas, paskui – pensijos

Prancūzijoje, Tours mieste gimusi ir augusi Fleur M. Ango DELFI pasakoja šiuo daug keliaujanti, todėl pensijos net neturėtų iš ko kaupti. Pavyzdžiui, šiuo metu jauna mergina įsikūrusi Londone, Anglijoje.

„Jeigu atvirai, nesu labai susipažinusi su pensijų sistema Prancūzijoje. Girdžiu apie pensijas dažnai per naujienas, dalis žmonių nuolat ja skundžiasi, kiti giria, nors vis dėlto besiskundžiančių yra daugiau. Man susidaro toks įspūdis, kad pensijos yra labiau politinė tema nei socialinė. Kadangi daug keliauju ir vis dar mokausi, šis klausimas man dar nelabai aktualus“, - aiškina jauna prancūzė.

Ji svarsto, kad kai tik gaus stabilų darbą, teks prie šio klausimo sugrįžti. Tiesa, mergina pastebi, kad tarp jos amžiaus jaunimo Prancūzijoje vyrauja panašios nuotaikos – pensijos nelabai dar rūpi, nes dauguma studentų tam, kad išsimokėtų už studijas, yra pasiėmę paskolas ir jų grąžinimas - jiems kur kas opesnis reikalas.

„Dauguma mano draugų ir buvusių kursiokų vis dar neturi darbo ir suka galvas, kaip reiks išsimokėti pasiimtas studijų paskolas, taigi pensija jiems šiuo metu tikrai yra paskutinės svarbos klausimas. Nors žinoma, visi mes viliamės, kad kai ateis laikas, galėsime išeiti į pensiją ir gauti užsitarnautą išlaikymą“, - kalba F. M. Ango.

Baisu išvis likti be nieko

Pašnekovė taip pat neslepia, kad jos gimtojoje šalyje vyrauja niūrios nuotaikos dėl senstančios visuomenės ir valdžios pastangų vėlinti pensinio amžiaus cenzą.

„Girdime kalbas, kad dabartinis jaunimas gali nebeišeiti į pensiją ir negauti pensijų išmokų, taigi sunku įsivaizduoti tokią tolimą ateitį ir dėl jos nebijoti. Tokie jausmai nesvetimi ir man pačiai“, - pripažįsta teisės studijas baigusi prancūzė.

Jos žiniomis, Prancūzijoje egzistuoja abi pensijų kaupimo sistemos – tiek valstybinė, tiek ir privatūs fondai. Mergina nei viename iš jų kol kas nedalyvauja, nes neturi pastovaus darbo ir vis dar turi studijų paskolą, kurią reikės kažkada grąžinti.
„Vidutinė pensija Prancūzijoje siekia apie 1200 eurų (4140 Lt), tačiau yra didžiuliai skirtumai tarp skirtingų profesijų gaunamų pajamų ir pensijų, taigi kai kuriems, gaunantiems mažiausias pensijas, tenka kovoti už savo būvį“, - sako F. M. Ango.