Nors viešoje erdvėje nuolat kalbama apie prastą mokytojo profesijos prestižą, didžioji dalis jaunųjų mokytojų, pasirinkusių šį profesinį kelią, su tuo nesutiktų. Pilni entuziazmo, užsidegimo jie bando į mokyklas įnešti naujų vėjų ir tiki, kad prestižą susikuria kiekvienas asmeniškai. Vienas iš tokių jaunųjų mokytojų – I. Zujevas, kuris patekęs į programą „Renkuosi mokyti“ iškart po bakalauro studijų nuėjo mokyti. Portalas DELFI kalbina jaunąjį mokytoją apie jo pasirinkimo priežastis ir šiandieninę švietimo sistemą.
– Kaip ir kodėl nusprendėte tapti lietuvių kalbos mokytoju?
– Tai nebuvo spontaniškas ir neapgalvotas sprendimas. Mokytojo darbas viliojo dar nuo pradinių klasių. Turėdamas puikius pavyzdžius, ilgainiui susidėliojau visus taškus ant i ir mokydamasis gimnazijoje nusprendžiau, kad mano vaikystės svajonėms lemta išsipildyti.
– Ar prieš dirbdamas mokytoju turėjote ir kitos darbinės patirties?
– Oficialiai tapau mokytoju iškart baigęs bakalauro studijas, prieš trejus metus. 2015 m. pavasarį kartu su kitais vienuolika entuziastingų jaunų žmonių buvau atrinktas į programą ,,Renkuosi mokyti“. Pasinaudojęs unikalia, tarptautinę patirtį turinčios organizacijos galimybe, įsidarbinau vienoje sostinės mokykloje. Čia ir dirbu šiandien.
Žinoma, be darbo mokykloje turėjau galimybę prisiliesti ir prie kitų darbo sferų. Kadangi esu kilęs iš provincijos, vykdamas studijuoti į Vilnių jau žinojau, kad rūpestingos mamos rankos – toli, todėl dirbti pradėjau jau pirmame kurse. Teko pažinti ir kompiuterių vingrybes, ir maisto prekių parduotuvės užkulisius. Kartą filologo svajokliškumą bei humanitarinį pasaulio suvokimą trumpam išmainiau į viešųjų ryšių ir elektroninės prekybos pasaulį. Esu ir vertęs įvairaus pobūdžio tekstus, filmus.
Niekada nesigėdijau nueito kelio, nes kiekvienoje darbovietėje glūdi vis kitokios patirtys, vis kitokie gebėjimai, reikalingi sėkmingam mokytojo darbo startui.
– Galbūt tapti lietuvių kalbos mokytoju jus paskatino paties mokytojas mokykloje?
– Mokiausi dvejose mokyklose, bet turėjau tris lietuvių kalbos mokytojas. Vienos bijojau kaip ugnies, kitai buvau kiek abejingas, o paskutiniąja patikėjau. Būtent vyresnėse klasėse dėsčiusi lituanistė savąja patirtimi sugebėjo parodyti, kokia gaivališka jėga pulsuoja tekstai, koks iš tiesų stulbinantis yra kalbos pasaulis.
– Lietuvoje jaučiamas mokytojų trūkumas, ypač regionuose. Kaip manote, kodėl?
– Kone kiekvieną, svarstantį apie mokytojo profesiją, jaunuolį neramina keli aspektai. Visų pirma – nepalanki demografinė situacija, nuo kurios tiesiogiai priklauso, ar mokytojas apskritai turės ką mokyti. Tai ypatingai aktualu provincijoms, kuriose kasmet dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus yra uždaromos garbingos, bendrą valstybės istoriją kūrusios mokyklos.
Jaunas žmogus, jei geba pasinaudoti jo amžiaus teikiamomis privilegijomis, yra užprogramuotas siekti daugiau, dairytis kitų perspektyvų, šiandienos jaunimas įprato gyventi ypatingu greičiu besikeičiančiame pasaulyje, jau nebemoka elgtis kitaip.
Be abejonės, įtampą kelia visose medijose aršiai aptariamas mokytojo atlyginimas. Visuomenė brukte bruka stereotipais grįstą informaciją, neretai turinčią pernelyg subjektyvų atspalvį, bet tuo pačiu metu ir propaguoja mokytojo darbo prestižo kėlimo idėjas. Tokioje informacijos mišrainėje ir tenka plūduriuoti abiturientui renkantis savąjį gyvenimo taką.
– Gal galite įvardyti didžiausius šiandieninės Lietuvos švietimo sistemos skaudulius? Ir didžiausius džiaugsmus?
– Švietimo sistema mažais žingsneliais atsigauna iš dešimtmečiais ją supusios stagnacijos. Mokyklos tampa atviresnės, randasi vis naujų mokinių saviraiškos būdų. Mokytojai gali nevaržomai tobulinti savo gebėjimus, mokydamiesi visą gyvenimą.
Džiugina ir alternatyvios švietimo sistemą modeliuojančios įstaigos, programos. Viena tokių – atsinaujinusi "Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“, kasmet pritraukianti vis daugiau jaunų žmonių, siekiančių tvarių pokyčių ne tik savo darbo vietoje, bet žvelgiančių kur kas giliau.
Vis tik kartais ir pats jaučiu, kad visoje švietimo sistemoje neretai stinga susikalbėjimo, bendrų tikslų ir uždavinių išsikėlimo, judėjimo viena kryptimi. Jaunas žmogus dažnai tebepozicionuojamas kaip profesinių įgūdžių neturintis, iš motinos perekšlės lizdo ką tik išdūmęs jauniklis. Tokie kartų nesusikalbėjimai, ypatingai juntami bendraujant su mokinių tėvais ar vyresnio amžiaus kolegomis, priverčia jaustis nepatogiai.
– Kaip įsivaizduojate ateities mokyklą? Kaip vyks/atrodys pamokos? Kokiomis savybėmis pasižymės mokytojas?
– Ateities mokykla yra čia ir dabar, toli dairytis nereikia. Ją kuriame mes visi – tiek tie, kas formuoja požiūrį į mokyklą ir švietimą apskritai, tiek tiesiogiai prisiliečiantys prie vaiko gerbūvio kūrimo.
Daugėja tokių mokytojų, atsisakančių tradicinio pamokos vedimo, kinta mokytojo ir mokinio ryšys. Klasės palaipsniui modernizuojamos, ugdymo(si) priemonės kuriamos, atsižvelgiant į šiandienos mokinio poreikius. Į mokyklas jau žingsniuoja nauja mokytojų karta. Tai – savikritiški, empatiški, smalsūs, išsilavinę žmonės, mokantys ne tik pasitikrinti savo elektroninio pašto dėžutę, bet ir užprogramuoti mokiniams testą, kurį jie atliksiantys, pasitelkdami naująsias technologijas, nebijantys suklysti, o svarbiausia – pripažinti savo klaidas ir iš jų pasimokyti.
– Kiek lietuvių kalbos mokytojui šiuo metu yra reikalingos šiuolaikinės technologijos? Ar jas naudojate savo pamokose? Kaip?
– Tiek pat, kiek ir kito dalyko mokytojui. Atrodo, kad šiuolaikinės technologijos jau seniai tapusios kasdienybės dalimi tiek mokytojui, tiek mokiniui. Tiesą pasakius, norėtųsi, kad lituanistams būtų suteiktos kiek didesnės galimybės naudotis interaktyviomis mokymosi programomis. Kartą mačiau, kaip biologas su vaikais bandė aplikaciją, kurioje mokiniai savo jėgomis galėjo išauginti virtualią pupą. Tikiu, kad vieną dieną ir gimtosios kalbos mokytojai su savo mokiniais išbandys programą, iš sakinių statančią pilis. Kol kas džiaugiamės tuo, ką turime – nešiojamų kompiuterių klase, kiekvienoje klasėje esančiais projektoriais. Manau, kad esmė yra ne kuo, bet kaip pateiksi mokiniams savo dalyką, tad šiuolaikinės technologijos – tik įrankis.
– Šiandieniniai vaikai itin imlūs išmaniosioms technologijoms. Kaip manote, ar mokytojai, ypač vyresnės kartos, spėja kartu tobulėti su vaikais?
– Negaliu kalbėti apie vyresnio amžiaus mokytojus. Elektroninis dienynas, rodos, pildomas, internetinės prezentacijos rengiamos. Viskas priklauso nuo paties mokytojo vizijos. Dažnas tikrai stengiasi neatsilikti nuo savo mokinių, tobulėja, bet, deja, esama ir ,,pelėsiais ir kerpe apaugusių“, kaip kad yra sakęs Maironis. Aš pats dėl to visiškai nejaučiu diskomforto, suprantu tokių žodžių kaip „insights“, „server“ ar baitas reikšmę.
– Kaip manote, koks yra inovatyvus mokytojas? Ar save tokiu laikote? Kaip bandote paįvairinti pamokas?
– Toks mokytojas, neskandinantis savęs nugyventoje komunistinėje ideologijoje, toleruojantis skirtingas pažiūras, gyvenimiškas patirtis turinčius žmones. Tai mokytojas, savo mokiniuose matantis kolegialumą, bet ne išskaičiavimą ar grėsmę.
Nebūtinai žodis inovacija turi būti sietinas su technologijomis. Inovatyvu – tai nauja, o tam tikra prasme visos aukščiau išvardintos savybės ir yra gaivaus, šviežio oro pliūpsnis.
Esu tos, pačios jauniausios, kartos mokytojas, todėl negalėčiau laikyti savęs senamadišku. Mano pamokose be dėstomo dalyko yra ir atvirumo valandėlės, draugystės pamokos. Negalėčiau įsivaizduoti pamokos be mano taip vadinamų lyrinių nukrypimų, kuomet leidi mokiniams pasipasakoti, kartu su jais pasijuoki iš keisčiausių jų gyvenimo nutikimų, ir patyli, kai kuris jų šiandien išgyvena vidinę krizę.
– Ar nors kartą buvo situacija, kai pagalvojote padaręs klaidą, kad pasirinkote mokytojo profesiją?
– Ne.
– Kas turėtų pasikeisti Lietuvoje, kad jaunimas veržtųsi būti mokytojais? Kaip manote, kiek tam reikėtų laiko?
– Pirmiausia – požiūris į mokytoją kaip į paslaugų tiekėją. Ar mokyti gyvenimo yra paslauga? Ar tikrai turime pakankamai galių kaitalioti mokytojus, renkantis juos tarytum renkantis vestuvinę suknelę iš katalogo?
Nepagarba mokytojui iš tėvų pusės randasi, ko gero, dėl jų pačių vaikystėje patirtų slogių kontaktų su mokykla, dėl moralinių investicijų į savo atžalas stokos, dėl to paties ,,kartų nesusikalbėjimo“. Nepagarba mokytojui iš administracijos tėra tik ,,iš aukščiau“ kuriami šablonai, rėmai, į kuriuos bandoma įsprausti švietimo darbuotojus. Vikresni praslysta ir neįsirėmina, tačiau didžioji dalis taip ir skęsta tame negatyviame sūkuryje.
Švietimo sistemoje atsidūrusieji turi puikias galimybes ne tik realizuoti save, bet ir apginti savo interesus, parodyti, kad būti mokytoju yra garbinga. Gaila, kad ne visiems šis balsas iš gelmių išvysta dienos šviesą. Turi praeiti ne vieneri metai, turi įvykti natūrali kaita mokyklose, darželiuose, kitose švietimo įstaigose, ministerijoje. Rodos, kaitos mechanizmas jau užprogramuotas ir paleistas...
– Kas mokytojo darbe labiausiai vargina?
– Ribų nejautimas. Kartais nesuvokiama, kad mokytojas – tas pats žmogus, turintis savo šeimą, pomėgius, laisvą nuo darbo laiką. Neadekvačiai vertinama laiko pajauta. Jau nebeatsiliepiu į skambučius, kuriuos gaunu po 17 val., stengiuosi nebelįsti į elektroninį dienyną, gulėdamas lovoje, todėl kaskart tampa ramiau. Tiesą pasakius, nelabai sugalvoju, kas dar galėtų varginti. Mylėk darbą, kurį dirbi, ir tau nereikės jo dirbti.
– Kokią įtaką vaikų lietuvių kalbai daro šiandieninės technologijos, vakarietiška kultūra (filmai, Youtube ir pan.)? Ar turėtume likti konservatyvūs gimtosios kalbos klausimu? Ar turėtume leisti jai keistis kartu su pasauliu?
– Kalba – gyvas organizmas, kintantis visą jos vartojimo laikotarpį. Kalba užkoduota motinos įsčiose, gimstantis kūdikis perima šią dovaną ir nešasi ją per gyvenimą taip, kaip jaučia. Normalu, kad šiandien socialinėse medijose pilna trumpinių, svetimybių, tai – XXI a. tapatybės dalis. Tas pats, kaip išbraukti grupę „The Beatles“ iš praėjusio šimtmečio jaunuolių savasties – šventvagiška. Negalima pykti ant žmogaus, po nuotrauką parašiusio anglišką grotažymę, kuria jis tapatinasi su kitais bendraminčiais. Tai – ne kalbos nemokėjimo ar jos niokojimo rodiklis. Aš, pavyzdžiui, kartais mąstau latviškai, su šeimos nariais kalbu rusiškai, o Instagrame rašau tas pačias angliškąsias grotažymes, visiškai nesijaučiu prisidedantis prie lietuvių kalbos naikinimo. Kalba tampa savęs pristatymo visuomenei įrankiu, tereikia išmokti tinkamai juo naudotis.
