„Štai ką mes išmokome: tikrai neįmanoma mažai šaliai apsimetinėti, kad galime veikti su mažiausia pasaulyje monetarine sąjunga globalioje sistemoje, susidurdami su judraus kapitalo jėgomis, su stipriais, staigiais spekuliatyvaus kapitalo judesiais. Iš dalies tai sugriovė Islandiją – dėl mūsų valdžios naivumo, neatsakingumo ir neišmanymo“, – sako Islandijos politikas.
Jam vadovaujant, Islandija suderėjo savo narystę Europos laisvos prekybos zonoje, įstodama į Europos Ekonominę Erdvę (European Economic Area) 1994 m. Ta sutartimi iki šiol remiasi Islandijos santykiai su Europos Sąjunga. DELFI apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas kalbina J. B. Hannibalssoną apie stipriąsias ir silpnąsias euro puses.
- Lietuva ruošiasi įsivesti eurą. Pagal išsilavinimą esate ekonomistas, ir prieš tapdamas užsienio reikalų ministru dirbote Islandijos finansų ministru. Ką jūs galvojate apie Lietuvos sprendimą jungtis į euro zoną?
- Lietuvos jungimasis į euro zoną yra logiška išvada jūsų šaliai, veikiančiai vidinėje ES rinkoje. Tai dar kartą patvirtina, kad pasiekėte reikiamą pasitikėjimą dėl to, kaip makroekonominiame lygyje tvarkotės gerai, nes jūs įvykdėte griežtus reikalavimus stojantiesiems dėl fiskalinės drausmės, dėl žemos infliacijos, ir t.t. Taigi, tai yra kokybės patvirtinimas.
- Ką šaliai duoda euro įsivedimas?
- Mažai šaliai jungtis su viena pagrindinių pasaulio valiutų yra naudinga – su sąlyga, jog tai stipri ir stabili valiuta. Kad sėkmingai diversifikuotumėte savo ekonomiką, visų pirma, reikalinga stabili valiuta. Ji palengvina verslą: mažesnės pervedimų išlaidos, didėja skaidrumas, lengviau lyginti kainas. Šalis darosi patrauklesnė užsienio investicijoms. Lietuva taps konkurencingesnė ir atsivers naujos galimybės pradėti verslą tokiose šakose, kaip intelektualus verslas, informacijų technologijos. Vidinė ES rinka suteikia jums rinką, o valiuta suteikia jums priemones. Bendrai paėmus, tai pozityvus žingsnis.
- Ar tinkamas laikas tą žingsnį žengti dabar, kai eurui ne pačios geriausios dienos?
Turiu pripažinti, kad man šiuo metu yra kilę abejonių dėl euro sistemos. Tai sudėtingas klausimas, bet trumpai jis skambėtų taip: euras yra vienintelė daugianacionalinė (ar transnacionalinė) valiuta pasaulyje, ieškanti valstybės. Pagal apibrėžimą ekonomikos vadovėliuose, monetarinė sąjunga negali sėkmingai funkcionuoti, jei ji neturi Vyriausybės ir nėra koordinacijos tarp fiskalinės ir monetarinės politikos. Jei to nėra, turime kvietimą negandai.
Palyginimas: JAV yra 50-ties valstijų monetarinė sąjunga. Ji turi visiškai įgaliotą Federalinę rezervų sistemą (Federal Reserve, nacionalinį banką), o šalia tokio pilnai įgalioto banko ji turi federalinę Vyriausybę. Šie du pagrindiniai veikėjai tarpusavyje koordinuoja ekonomikos valdymo politiką.
Kai sakau, kad Federalinis rezervas yra įgaliotas, aš pabrėžiu, kad Europos Centrinis bankas neturi tokių galių. Jis neturi galių gelbėti valstybes nares, jei jos dėl kokių nors priežasčių atsiduria sunkioje padėtyje. Aš nemoralizuoju apie Graikiją – aš kalbu apie ekonomiką. Reikia turėti pilnus įgaliojimus leisti bendras obligacijas, t.y., kad Centrinis bankas turėtų galią išskirstyti skolą.
Ir trečia, Centrinis bankas, Federalinio Rezervo pavyzdžiu, privalo pilnai kontroliuoti pinigų tiekimą. Jungtinėse Valstijose Federalinis rezervas galėjo tvarkytis su krize, leisdamas naujus banknotus, kitaip tariant, įšvirkšdamas naujų pinigų į ekonomiką, ir tai buvo lemiantis JAV atsigavimo faktorius.
Europos Centrinis bankas neturi tų galių.
- Kodėl jų neturi?
- Tai yra euro sąjungos struktūros kūrimo klaidos.
- Juk tai prašosi politinės sąjungos? Daug glaudesnės politinės sąjungos.
- Aišku. Tai valiuta, ieškanti Vyriausybės. Ar tie, kas kūrė sistemą, nežinojo nuo pradžių, kad tai klaidinga struktūra? Taip, jie žinojo. Visi žinojo maždaug 1990 m. Tad kodėl nebuvo pataisyta? Atsakau: nes to nenorėjo vokiečiai.
- Kodėl vokiečiai nenorėjo?
- Nes jie perėjo pragarą (turiu omenyje hiperinfliaciją) tarpukariu, ir jie tiki, – ne visi vokiečiai tiki į Dievą, bet visi vokiečiai tiki Centriniu banku, Bundesbanku. Ir jie tiki, kad Bundesbankas turi tik vieną tikslą gyvenime – kontroliuoti infliaciją. Jie nebuvo pasiruošę sumenkinti Bundesbanko galių, visiškai įgaliodami naują banką. Šios nuostatos jie laikosi iki šiol.
- Jie nenori prarasti tiesioginės kontrolės?
- Jie nepasitiki nei prancūzais, nei italais, nei ispanais, nei kitais.
Turime struktūrinę klaidą. Duosiu pavyzdį: jei Alabama atsidurtų panašioje būklėje kaip Graikija, ar federalinė vyriausybė Vašingtone sakytų: „Išmeskime lauk tuos Alabamos tinginius!“ Ar Federalinis Rezervas sakytų: „Ne mūsų reikalas, riedėkit pragaran!“
Nesąmonė. Monetarinė sąjunga taip neveikia. Jei veikiama moralų skaitymu apie darbščius vokiečius ir tingius ispanus, tai tampa nesąmone. Pasiekiamas rezultatas, kad Europą turėjusi suvienyti bendra monetarinė sąjunga tampa centriniu tašku trūkyje, kuris skaido Europą. Tai logikos klaida, ir ji turi būti ištaisyta.
Nebetęsdamas, trumpai baigsiu: turiu abejonių dėl tos klaidos, dėl euro. Nesiūlyčiau Islandijai žengti šį žingsnį šiandien, – aišku, tik teoriškai, nes mes esame labai toli nuo reikalingų kriterijų. Aš reikalaučiau, kad minėtos klaidos būtų ištaisytos.
- Mes turime politinį sprendimą jungtis į euro zoną.
- Tai nusprendusi, jūsų valdžia turi imtis antro darbo ir mokytis iš kitų patirties. Įvedant naują valiutą, visada yra tendencija, kad keičiantis sistemai pasireikš kainų augimas. Dėl to reikalingas griežtas stebėjimas. Neseniai kalbėjausi šiuo klausimu su prezidente Dalia Grybauskaite, ir esu įsitikinęs, kad yra imtasi visų atsargumo priemonių.
- O kaip dėl sentimentų nacionalinei valiutai kaip vienam iš tapatybės simbolių?
Tačiau politikai mano šalyje, – nežinau, ar jie tiki į Dievą, bet jie konkrečiai tiki krona, sakydami: tai saugumo vožtuvas. Kada mes susimauname valdydami ekonomiką, kada viską padarome blogai, kada lieka tik fiskalinės politikos griuvėsiai, kada prikaupiame skolų, kada savo gaminančioms kompanijoms taip užkeliame kaštus, kad jos tampa nekonkurencingomis, – tada kiekvieną sykį galime viską patvarkyti, devalvuodami kroną. Tai yra neatsakingų politikų mantra. Paprastai tariant: atimti iš jų teisę sujaukti valiutą yra svarbiausias žingsnis link stabilumo, nes valiuta yra per daug svarbus dalykas, kad būtų neatsakingų trumparegių politikų rankose.
- Taigi, jūsų nuomone, nacionalinė valiuta tėra finansinis instrumentas?
- Taip. Tik tiek. Pažiūrėkite į monetarinės ekonomikos vadovėlio pirmą puslapį, ir ten perskaitysite: pinigai yra skaičiavimo vienetas, vertės saugykla ir mainų priemonė.
- Žmonės turi emocijų dėl nacionalinių pinigų.
- Šiuo klausimu emocijos man nieko nereiškia. Esmė, kad mūsų krona nėra skaičiavimo vienetas, ji nėra vertės saugykla, nes nuolatos netenka vertės, ir ji nėra mainų priemonė, nes niekas jos nepriims tarptautiniame versle. Visiškai bevertė. Emocijos čia tėra iliuzija.
Štai ką mes išmokome: tikrai neįmanoma mažai šaliai apsimetinėti, kad galime veikti su mažiausia pasaulyje monetarine sąjunga globalioje sistemoje, susidurdami su judraus kapitalo jėgomis, su stipriais, staigiais spekuliatyvaus kapitalo judesiais. Iš dalies tai sugriovė Islandiją – dėl mūsų valdžios naivumo, neatsakingumo ir neišmanymo.
- Reikštų, kad būdami euro zonoje, nebūtumėte taip nukentėję?
- Būtume turėję daug privalumų, visų pirma, stabilumą. Jei, turėdamas eurą, susimauni vidaus ekonominėje politikoje, negali griebtis atstatyti konkurencingos padėties per valiutos kursą, turi imtis kitų priemonių. Kaip? Reikia turėti galių mažinti išlaidas tiesiogiai per algų sumažinimą ar kompanijų pelno suspaudimą. Tenka pereiti griežto taupymo pirtį kitomis priemonėmis – politiškai tai yra sunku.
- Lietuvoje kartas nuo karto pasigirsta kritika iš buvusios opozicijos, kad buvo padaryta klaida kovoje su krize, kad nesikreipta į Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kaip pasielgė Latvija, ir todėl negauta paskolų žemesnėmis palūkanomis. Vietoj to dešinioji Vyriausybė skolinosi rinkose aukštesnėmis palūkanomis. Kokia jūsų nuomonė apie šias dvi alternatyvas?
- Islandijos atveju pasirinkimo nebuvo. Nekilo klausimo, ar mes norime, ar nenorime prašyti TVF pagalbos. Ieškojome pagalbos visur. Ant kelių atsiklaupę meldėme Šiaurės šalių centrinius bankus ir kitur, kad padėtų mums brolybės ir solidarumo vardan.
Nekilo klausimo, ar teisinga, ar klaidinga rinktis TVF. Nebuvo pasirinkimo. TVF buvo vienintelis išsigelbėjimas ir jokio kito kelio. Dabar vertindamas TVF gelbėjimo operaciją esu daug kartų pozityvesnis negu tada, kai jie pradėjo. Buvo daugybė priežasčių būti įtariam. Atsiliepimai apie TVF buvo nekokie. Egzistavo visuotinis sutarimas, kad TVF veikia kaip JAV iždo atstovas, ir šalys jį vertino nuo blogo iki blogiausio. Kartais jie taip patvarkydavo krizę, kad toji dar paūmėdavo.
Taigi, jei Lietuva nesikreipė į TVF, aš tai galiu puikiai suprasti. Tai nebuvo be priežasties – apie TVF yra daugybė medžiagos. Vėlgi, nenorėčiau virsti Lietuvos sprendimų teisėju, bet viena žinau užtikrintai: krizė Lietuvoje buvo niekas, palyginus su totalia sistemine griūtimi, kurią patyrė Islandijos finansinė sistema ir nacionalinė valiuta.
