Laikrodis išmušė vidurnaktį. Atlanto vandenyno bangas skrodusiame keleiviniame laive „Carpathia“ prasidėjo 1912 m. balandžio 15 diena. Vienintelis laivo radistas kaip tik turėjo baigti savo pamainą, bet neatidėliotini darbai jį sulaikė radijo mazge. Pareigingas įgulos narys jau ruošėsi kilti iš vietos, kai 00:25 val. ausinėse suspragsėjo Morzės abėcėlės signalai: „SOS Titanikas kviečia. Atsitrenkėme į ledą ir mums reikia skubios pagalbos“!
Morzės telegrafas
© Shutterstock nuotr.

Nuo akimirkos, kai naujutėlaitis transatlantinis laineris „Titanikas“ įsirėžė į ledkalnį, buvo praėję 40 minčių. Prireiks dar 3,5 valandos, kad „Carpathia“ pasiektų tragedijos vietą. Laivo įgula ir keleiviai spėjo išgelbėti 706 žmones. Vieno „Titaniko“ mirties liudininko gyvybė užgeso pakeliui į Ameriką, kuklia eilute papildydama daugiau nei 1500 pavardžių nekrologą. Laineris, kurio, kaip trimitavo to meto spauda, neįmanoma paskandinti, į vandenyno gelmes nusinešė ir mažiausiai trijų lietuvių gyvybes. Išaušus rytui, apie siaubingus nakties įvykius bylojo tik ledo nuolaužos ir drebančia „Carpathia“ bevielio telegrafo operatoriaus ranka užrašytas paskutinis pagalbos šauksmas.

"Titanikas" ("Titanic")
"Titanikas" ("Titanic")
© AP/Scanpix

Sukurti radijo bangas, kurių dėka buvo išgelbėta dalis „Titaniko“ keleivių, labai paprasta. Jas sukelia bet kokia elektros grandinėje atsiradusi kibirkštis. Daugeliui gerai pažįstama situacija, kai radijo signalą „ištransliuoja“ įjungiama stalinė lempa, o šalia pastatytuose kompiuterio garsiakalbiuose pasigirsta garsus trakštelėjimas. Visa bėda, kad norint aptikti radijo bangas, reikalingas radijo imtuvas. O jį dar reikėjo išrasti. Tad nenuostabu, kad net XIX a. viduryje daugelis mokslininkų netikėjo radijo bangų egzistavimu.

Jį galutinai patvirtino 1887 m. vokiečių fiziko Heinricho Rudolfas Hertzo atliktas eksperimentas. H. R. Hertzas bangas generavo, naudodamas kibirkštis skleidusią galingą indukcinę ritę, kuri buvo laidais prijungta prie dviejų metalinių ekranų. Pirmuoju pasaulyje radijo imtuvu tapo iš storos varinės vielos pagamintas metro skersmens lankas, kurio galuose buvo privirinti du metaliniai rutuliai. Indukcinei ritei pradėjus kibirkščiuoti prie ekranų pritvirtintus elektrodus, mokslininkas visiškoje tamsoje pamatė tarp imtuvo rutulių atsirandančią kibirkštėlę. Įrenginys veikė vos kelių metrų atstumu, keičiant kibirkščiavimo dažnį, lygiai taip pat keitėsi ir imtuvo kibirkščių dažnis. Deja, elektromagnetinių bangų egzistavimą patvirtinęs tyrinėtojas netikėjo, kad radijo bangos turi kokį nors praktinį pritaikymą.

Praėjus trims metams, prancūzų fizikas Édouardas Branly pademonstravo daug jautresnį į kibirkšties iškrovų sukeliamas elektromagnetines bangas reaguojantį prietaisą. Jį sudarė stiklinis vamzdelis, užpildytas metalinėmis drožlėmis. Pagavusios radijo signalą, metalo dalelės staiga susiglausdavo tarpusavyje, todėl padidėdavo jų elektrinis laidumas ir atsirasdavo elektros grandinė. Prie tokios grandinės buvo galima nesunkiai prijungti elektrinį skambutį – jo signalą išgirsti daug paprasčiau, nei stebėti mažytes kibirkštis. Visa bėda, kad po to dalelės taip ir likdavo sukibusios. Norint priimti naują radijo signalą „radijo laidininką“ – taip E. Branly pavadino sava kūrinį – tekdavo pakratyti.

Aleksandro Popovo sukonstruotas radijo imtuvas
Aleksandro Popovo sukonstruotas radijo imtuvas
© RIA/Scanpix

1895 m. E. Branly prietaisą patobulino rusų inžinierius Aleksandras Popovas. Kiekvieną kartą, kai metalo drožlės sureaguodavo į radijo bangų poveikį, nedidelis metalinis plaktukas stuktelėdavo stiklinį vamzdelį ir sugrąžindavo drožles į pradinę būseną. Savo įrenginį išradėjas panaudojo atmosferinės elektros tyrimams.

Nors radijo bangų panaudojimo galimybėmis domėjosi daugelis tyrinėtojų, tačiau pirmosios veikiančios radijo sistemos išradėjo laurai atiteko italui Guglielmo Marconiui. Eksperimentuoti su radijo bangomis jis pradėjo tada, kai nebuvo priimtas į universitetą ir, neturėdamas kuo užsiimti, susidomėjo Heinricho Hertzo tyrimais. G. Marconis atrado, kad prie siųstuvo ir imtuvo prijungus aukštai iškeltą metalinės vielos gabalą, galima gerokai padidinti bangų perdavimo nuotolį. Netrukus jam pavyko nusiųsti elektromagnetinius signalus daugiau nei kilometro, o po kiek laiko – net šimtų kilometrų atstumu. Jei kiti tyrinėtojai naudojo savo įrenginius „Hertzo bangų“ fiksavimui, tai G. Marconis siųstuvą ir imtuvą panaudojo informacijos perdavimui. Radijo bangomis jis galėjo per nuotolį siųsti trumpus ir ilgus signalus – visai taip pat, kaip tai darė Samuelis Morzė, kai 1837 m. sukūrė savąją laidinio telegrafo sistemą.

G. Marconio bevielio ryšio sistema buvo netobula: kibirkštiniu siųstuvu generuojami signalai sukeldavo chaotišką elektromagnetinį lauką iš karto visuose radijo bangų ruožuose. Todėl veikimo zonoje galėjo dirbti tik vienas siųstuvas.

Šį trūkumą pavyko pašalinti Serbų kilmės amerikiečių išradėjui Nikolai Teslai, kuris 1897 m. radijo sistemą papildė bangos ilgio nustatymo mechanizmu. N. Teslos siųstuvas spinduliuodavo tik tam tikro ilgio bangą, o imtuvas savo ruožtu būdavo nustatomas būtent tai bangai priimti. Įdiegus šią naujovę tapo įmanoma vienoje vietoje turėti kelis siųstuvus ir dirbti jais tuo pat metu skirtingo ilgio bangomis, nesukeliant tarpusavio trukdžių.

Gugliemo Marconis su savo belaidžiu telegrafu
Gugliemo Marconis su savo belaidžiu telegrafu
© RIA/Scanpix

1898 m. G. Marconis atidarė pirmąją pasaulyje radijo įrangos gamyklą. Būdamas puikus verslininkas ir savo talentingas savo idėjų propaguotojas, jis greitai užkariavo tarptautinį pripažinimą. 1909 m. G. Marconis kartu su vokiečių fiziku Karlu Ferdinandu Braunu buvo apdovanoti Nobelio fizikos premija už įnašą tobulinant radijo telegrafiją.

K. F. Braunas išgarsėjo kaip žmogus, padėjęs pagrindus kineskopinio televizoriaus atsiradimui. Nuo 1897 m. jis pradėjo intensyviai domėtis radijo bangų pritaikymo galimybėmis ir radijo sistemos tobulinimu. Nepriklausomai nuo N. Teslos, vokietis pagerino bevielio telegrafo siųstuvą, o 1901 m. sukonstravo kristalinį radiodetektorių, kuriame panaudojo selenito kristalų gebėjimą reaguoti į radijo bangas. 1905 m. K. F. Braunas pristatė pirmą kryptinę anteną, jo radijo bangų sklaidos tyrimai padėjo pagrindus radarų atsiradimui ir yra naudojami naujausios kartos bevielio „Wi–Fi“ ryšio technologijose. Mokslininko eksperimentai su puslaidininkiais tapo šiuolaikinės elektronikos pramonės užuomazgomis. Be jo pasiekimų nebūtų galima įsivaizduoti daugelio šiuolaikinių kompiuterinių technologijų.

Pirmosios kartos bevieliai telegrafai sugebėjo siųsti ir priimti tik ilgus ir trumpus impulsus, kurių pakako Morzės abėcėlei perduoti. Tačiau tokią „pypsinčią“ kalbą gali suprasti tik išrinktieji. O ar įmanoma radijo bangomis perduoti balsą ir muzikos garsus? Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. 1906 m. Kūčių naktį amerikiečių išradėjas Reginaldas Fessendenas iš Brant Roko (JAV) transliavo pirmąją pasaulyje garsinę radijo laidą. Kaip sako legenda, jo klausytojais tapo laivų, plaukiojusių jūrose palei rytinę JAV pakrantę, radijo operatoriai. Vėliau radijo telefonai buvo naudojami Pirmojo Pasaulinio karo metais.

Technologiją, leidžiančią radijo bangomis perduoti garsą, ištobulino kitas amerikiečių išradėjas Edwinas Howardas Armstrongas. Jis balso informaciją į radijo bangas „įsiuvo“ keisdamas jų aukštį, todėl ši technologija buvo pakrikštyta amplitudės moduliacijos arba tiesiog AM pavadinimu. Šį garso perdavimo būdą nepriklausomai vienas nuo kito sugalvojo net keturi išradėjai – K. F. Braunas, G. Marconis, N. Tesla ir Thomas Alva Edissonas. AM leidžia atkurti garso tonus vos 5,5 oktavų ruože. Idealiomis sąlygomis perduodamo garso kokybė prilygsta magnetinės kasetės įrašui. Blogiausia, kad AM labai „bijo“ įvairiausių radijo bangų konkurentų – elektromagnetinių trukdžių: saulės spindulių, perkūnijos, netgi įjungtų liuminescencinių lempų. Be to, tokius signalus sugeria pastatai.

Garsinio radijo laidų transliacijos prasidėjo pasibaigus Pirmajam Pasauliniam karui. Pirmieji jas organizavo G. Marconio kompanijos inžinieriai. 1920 m. buvo įkurta BBC radijo stotis Didžiojoje Britanijoje.

Klausytis radijo pasidarė labai madinga daugelyje pasaulio šalių. Ši mada neaplenkė ir Lietuvos. Pirmieji radijo imtuvai mūsų šalyje atsirado apie 1924 m., o nuo 1926 m. eteryje buvo galima išgirsti ne tik užsienio radijo stotis, bet ir lietuviškus balsus – darbą pradėjo Kauno radiofonas. Prabanga įsigyti nuosavą radijo imtuvą buvo prieinama toli gražu ne kiekvienam. Garsiakalbius turėję lempiniai imtuvai tuo metu kainavo 1000–2000 litų, kai dauguma prakutusiais save laikiusių tarnautojų teuždirbdavo vos 150–380 litų. Be to, tokio lobio savininkai būdavo „apdovanojami“ mėnesiniu mokesčiu: miestų gyventojams tekdavo pakloti po 5 litus, kaimų – po 3 litus. Tekdavo apsirūpinti ir baterijomis, kurias reikėjo krauti kiekvieną savaitę. Juk elektra buvo įvesta ne į visus namus. Klausytojai įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose ieškodavo laidų anonsų ir užsirašydavo jų laiką. Klausyti visko iš eilės buvo per didelė prabanga – baterijų pakakdavo vos keliolikai valandų, o ir radijo stotys transliavo tik nustatytu laiku, o ne visą dieną.

Daug pigiau kainavo savadarbiai aparatai su ausinėmis, kuriuose buvo naudojamas K. F. Brauno išrastas papildomo stiprintuvo ir baterijų nereikalaujantis kristalinis detektorius. Vienintelė bėda, tokiam žaisliukui reikėjo milžiniškos antenos – ilgo vielos gabalo. Abonentinis mokestis tokiu atveju susitraukdavo iki vieno lito.

Radijo aparatus gamino Šiaulių ir Kauno dirbtuvės, jie buvo importuojami iš kitų valstybių. Nežiūrint didelės kainos, radijas Lietuvoje populiarėjo milžinišku greičiu. Jei 1924 m. mūsų šalyje buvo vos keturi radijo imtuvai, tai 1939 m. aparatų skaičius išaugo iki 77 tūkstančių. Aišku, netruko ir „radijo zuikių“ – Antano Smetonos laikų piratų, kurie pasiūlymą susimokėti abonentinį mokestį laikė įžeidimu. Apie radijomanijos mastus byloja vien tas faktas, kad Kaune prieš karą veikė net 36 radijo apartų parduotuvės! Nežiūrint įspūdingų skaičių pagal radijo aparatų skaičių tūkstančiui gyventojų gerokai nusileidome kaimynams latviams ir estams.

Sovietų okupacijos metais radijo aparatus 1957 m. pradėjo gaminti Kauno radijo gamykla, įsikūrusi po nespėtos užbaigti Prisikėlimo bažnyčios skliautais. Čia buvo gaminami radijo imtuvai „Majak“, „Daina“ bei magnetolos „Neringa“, „Vaiva“ ir „Minija“.

Po Antrojo pasaulinio karo išpopuliarėjo nauja, 1933 m. Armstrongo sukurta garso perdavimo technologija, paremta dažnio moduliavimo principu (ang. „Frequency Modulation“ arba FM). Tokiose radijo transliacijose garsas yra įterpiamas susiaurinant arba praplatinant bangų intervalus. FM radijas užtikrina geresnę garso kokybę ir gerokai mažiau bijo radijo trukdžių ir leidžia atkurti beveik 10 oktavų tonus, t.y. padengia visą žmogaus girdimų garsų diapazoną.

Aišku, radijo bangos yra naudojamos ne tik radijo laidų transliacijoms. Be jų nebūtų įmanomas antžeminės televizijos darbas. Ši technologija plačiai naudojama navigacijos ir komunikacijos sistemose, buitinėje technikoje, 1987 m. atsiradusi GPS taip pat „įdarbina“ radijo bangas.

Praėjusio tūkstančio pabaigoje išplitus kompiuterinėms technologijoms, inžinieriai prisiminė G. Marconio laikų komunikaciją, kai bevieliu telegrafu būdavo perduodami tik trumpi ir ilgi signalai. Toks informacijos skleidimo būdas daug patikimesnis už kitas technologijas. Naujausios kartos skaitmeninio radijo įrenginiai – mobilieji telefonai, „Wi–Fi“ ryšį naudojantys prietaisai, „Bluetooth“ ausinės ar net NFC gairelės, leidžiančios perduoti duomenis kelių centimetrų atstumu – bendrauja visiems kompiuteriams supranta kalba: siunčia vienas kitam nuliukus ir vienetukus. Tačiau tai daro milijardus kartų per sekundę, o sudėtingos programos paverčia skaitmenų sekas mums suprantamais tekstais, gerai pažįstamo žmogaus balsu ar net vaizdo įrašu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pigių skrydžių bendrovės lėktuvais skraidantys lietuviai pasipiktinę: tai tęstis nebegali (39)

Keleivinio lėktuvo salonas – vieta, kurioje bilietą įsigijęs keleivis tikisi bent elementarios...

Indianos spauda: už aikštės ribų ramus, bet ant parketo sužvėrėjantis Sabonis „Pacers“ lieka mįsle (4)

2017-18 metų NBA pirmenybėms nenumaldomai artėjant prie visame pasaulyje laukiamo superfinalo,...

Pirmasis pasimatymas: kas turi mokėti ir kiek pinigų reikėtų išleisti (318)

Tik 26 proc. moterų mano, kad per pirmąjį pasimatymą derėtų mokėti perpus arba už abu...

Trenerė Pajaujienė: pilnesni žmonės gali būti sveikesni už lieknas manekenes (40)

Atšilus orams daugelis pradeda ieškoti būdų, kaip nusimesti žieminį „kailį“. „Pirma...

Siaubo filmas Lietuvos kaime: pareigūnams liko tik spėlioti, ką kanibalas Ignacas jau spėjo suvalgyti (205)

2001 m. Ridley Scotto režisuotame filme „Hanibalas“ budresni žiūrovai nepraleido įdomios...

Piktžolės prie Seimo verčia raudonuoti šalies galvas (21)

Seimo vadovybę piktina kasmet besikartojanti istorija, kai sostinės savivaldybei tenka priminti...

Elitinis nekilnojamasis turtas: kiek kainuoja brangiausi parduodami butai? (6)

Nekilnojamojo turto skelbimų portaluose kasdien galima rasti informacijos apie dešimtis...

Tauragės rajone tragedijos sukrėsti kaimynai: nužudęs du žmones puolė šaudyti į mus (107)

Po tragedijos Tauragės rajone, Eidintų kaime, vietos gyventojai vis dar neatsigauna po patirto šoko...

Jazzu sužadėtinis Donatas Ivanauskas apie jųdviejų santykius: kartais kuo sudėtingiau – tuo lengviau (76)

Sunku tylėti, kai širdis šaukte šaukia: „Myliu!“ Meilė, į kurią sudėti gražiausi...