Vaikščiodami miške, paliekame pėdsakus, tačiau ilgainiui jie išnyksta. Priešingai negu miškas, internetas yra erdvė, kurioje pėdsakai gali išlikti labai ilgai. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius dr. Algirdas Kunčinas pataria susimąstyti, kokius pėdsakus norime palikti, ir suprasti, kokių pavojų gali kilti dėl savo privatumo ir asmens duomenų saugumo. Pasak jo, šiandien daugelis, o ypač jauni žmonės, yra linkę elektroninę erdvę kelti viską, ką tik žino, tačiau retai susimąsto apie galimas tokio elgesio pasekmes.
Pavyzdžiui, kai Bilas Klintonas buvo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, sklido gandai, kad jaunystėje, studijuodamas, jis galbūt vartojo narkotinių medžiagų. „Gandai ir liko gandais. Įsivaizduokime, jeigu tais studentavimo laikais būtų buvęs internetas ir B. Klintonas savo „Facebook“ ar kokioje kitoje paskyroje būtų parašęs „šį vakarą maloniai užtraukiau dūmą“, tai būtų likę visiems laikams, tai toks įrašas būtų likęs visiems laikams. Greičiausiai tai būtų buvusi svari priežastis jam netapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu“, – aiškina direktorius.
Vienareikšmiško atsakymo, ar galime jaustis saugūs, viešindami savo asmens duomenis internete nėra. Juk tai kiekvieno asmeninis apsisprendimas, kiek ir kokių duomenų norime skelbti, asmuo pats pasirenka, kiek informacijos pateikti. Vieša informacija yra prieinama daugeliui, tad negalima numatyti visų atvejų, kas ir kokiu tikslu galėtų ja pasinaudoti.
Žmogus pats nusprendžia, ar jis nori registruotis socialiniame tinkle, ar ne, o užsiregistravęs – kiek privačios informacijos paviešinti. Taigi žmogus, siekdamas neatskleisti jokios privačios informacijos, turėtų iš viso nesiregistruoti socialiniuose tinkluose. Jei žmogus nusprendžia užsiregistruoti, tačiau nenori skelbti daug privačios informacijos, jis turėtų socialinio tinklo valdytojui pateikti tik minimalios apimties informaciją. Be to, žmonės turėtų peržiūrėti privatumo nustatymus ir juos susitvarkyti pagal savo poreikius (pvz., nustatydami, kad tam tikra informacija matoma tik jų draugams, tačiau neskelbiama viešai).
Daugybė atvejų, kai patys nesaugome savo duomenų ir privatumo, skelbdami neribotą kiekį, neribotos informacijos apie save ir savo aplinką, tačiau dažnai žmogaus teisę į privatumą ir asmens duomenų apsaugą pažeidžia ir organizacijos, neteisėtai arba netinkamai naudodamos asmens duomenis.
Virtualioje asmens gyvenimo rutinoje daugumą žmonių labiausiai erzina tiesioginės rinkodaros pasiūlymai – neretai patys duodame sutikimą gauti šiuos pranešimus į savo el. pašto dėžutę ar telefonu, tačiau laikui bėgant pranešimai tampa nebeaktualūs ir norisi jų atsisakyti. Pasak A. Kunčino, – „Tai yra gana aktuali problema. Maždaug trečdalį Valstybinės duomenų inspekcijos gaunamų skundų sudaro skundai dėl tiesioginės rinkodaros. 2014 m. – 221, 2015 m. – 97, per 2016 m. iki dabar – 84. Kai organizuojama šventė, loterija, siūlomi milžiniški laimėjimai, automobiliai, žmogus lengva ranka pažymi, kad jam galima siųsti reklaminius pasiūlymus. Žmogus nelaimi nei automobilio, nei loterijos, reklaminiai pasiūlymai ir toliau plūsta į jo dėžutę“, – teigia A. Kunčinas.
Valstybinės duomenų apsuagos inspekcijos direktoriaus teigimu, kiekviena įmonė, kuri nori tesėtai pateikti reklaminius pasiūlymus el. paštu, trumposiomis žinutėmis ar telefonu, turi būti gavusi žmogaus sutikimą ir privalo sudaryti galimybę lengvai, vienu paspaudimu savo sutikimą atsiimti ir atsisakyti tokios reklamos. Tai numato Lietuvos įstatymai ir jų privalu laikytis.
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija stengiasi geranoriškai bendrauti su organizacijomis, kurios dirba su asmens duomenimis ir nori tai daryti tinkamai, nepažeisdamos įstatymų. Inspekcija jas konsultuoja, informuoja, susitikimuose sprendžia problemas. Tuomet, kai asmens duomenys tvarkomi aplaidžiai, piktybiškai nesilaikant įstatymų ir žmonės skundžiasi, tai įmonei įstaigai ar organizacijai gali būti skiriamos baudos. „Inspekcija, išnagrinėjusi skundą ir nustačiusi pažeidimą, gali pateikti nurodymą ar surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame įrašomas administracinis nurodymas. Jei asmuo neįvykdo administracinio nurodymo ir nesumoka 72 Eur, visa medžiaga yra perduodama teismui. Baudas skiria teismas. Už pirmą kartą padarytą pažeidimą organizacijai gresia 144–289 Eur bauda, už pakartotinį pažeidimą – 289–579 Eur. Organizacijoms tai maži pinigai, jos sumoka baudą ir toliau daro pažeidimus su asmens duomenimis, – aiškina direktorius.
Internetlivestats.com duomenimis, 1995 m. internetu naudojosi tik 1 proc. pasaulio gyventojų, šiuo metu reguliariai prisijungia prie pasaulinio tinklo daugiau kaip 40 proc., tad skirtumas akivaizdus. Informacinių technologijų revoliucija ir gyvenimo perkėlimas į virtualią erdvę paskatino peržiūrėti ir asmens duomenų apsaugos taisykles. Per keletą metų gimė Reglamentas dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, vadinamas Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu., kuris visoms ES valstybėms narėms numato vienodus reikalavimus, kaip rūpintis savo piliečių asmens duomenų ir privatumo apsauga. Taigi šiuo metu visoje Europos Sąjungoje vyksta asmens duomenų apsaugos reforma ir nuo 2018 m. gegužės 25 d. visose valstybėse narėse bus pradėtas taikyti minėtas reglamentas, kuriame be kitų naujovių įtvirtinta teisė būti užmirštam internete ir didelės baudos už asmens duomenų apsaugos pažeidimus.
Reglamente numatyta baudos priverčiančios suklusti organizacijas, dirbančias su asmens duomenimis, ir į asmens duomenų apsaugą pažvelgti labai atsakingai. Organizacijai, pažeidusiai minėto reglamento nuostatas, gali būti skiriamos administracinės baudos, kurios kiekvienu konkrečiu atveju turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Priklausomai nuo reglamento pažeidimo pobūdžio bauda gali siekti nuo 2 iki 4 proc. ankstesnių finansinių metų bendros metinės pasaulinės apyvartos, arba nuo 10 iki 20 mln. Eur. Tokios baudos tikrai privers susimąstyti, ar verta daryti pažeidimą, susijusį su asmens duomenimis.
Naujajame duomenų apsaugos reglamente įtvirtinta ir apibrėžta teisė būti užmirštam internete, numatyti atvejai, kada žmogus galės įgyvendinti šią savo teisę. „Kartais žmonės šią teisę supranta labai supaprastintai – aš paprašysiu ir mano bet kokie duomenys bus ištrinti, tačiau viskas yra šiek tiek sudėtingiau“, – tikina direktorius.
Dažniausiai žmonės nori, kad nepageidaujami duomenys išnyktų iš „Google“ paieškos sistemos, tačiau, jei informacija ištrinama tik iš paieškos sistemos, bet lieka pirminiame šaltinyje, pavyzdžiui, kokios nors organizacijos, žiniasklaidos priemonės ar kt. svetainėje, tokia informacija bus vis tiek prieinama, tad turi būti pasirūpinta, kad ta informacija, kurią pašalinti leidžiama, išnyktų iš jau minėtų pirminių šaltinių. Gavusi žmogaus prašymą ištrinti jo duomenis, organizacija turės nuspręsti, ar tai padarys, įvertinusi, ar tų duomenų nebereikia numatytiems teisėtiems tikslams pasiekti, žmogus atšaukė savo sutikimą tokius duomenis tvarkyti ir pan.
„Jei informacija būtų panaikinama iškart paprašius, tai kiekvienas nusikaltėlis, išėjęs iš kalėjimo, pirmiausia prašytų, kad būtų panaikinta informacija apie teistumą. Daugelis paprašytų, kad nebūtų skelbiama, kiek kartų buvo išsiskyrę ar vedę. Norinčių užmiršti praeitį atsirastų daug, bet yra nustatyti tam tikri viešo intereso ir kiti principai“, – aiškina A. Kunčinas.
Pasak inspekcijos vadovo, kartą į duomenų apsaugos priežiūros instituciją kreipęsis žmogus, kuris daug kartų dalyvavo Seimo rinkimuose, tuomet buvo skelbiama informacija, kokiai partijai jis priklauso, šeimyninė padėtis, tam tikra artimų žmonių informacija. Šis asmuo nė karto nebuvo išrinktas, tačiau internete buvo galima rasti kiekvieniems rinkimams skirtą informaciją ir ją palyginęs galėjai pamatyti, kad žmogus keitė ir partijas, ir žmonas. „Jis prašė kad visa tai būtų panaikinta. Galvojome, kad jo privatumas yra svarbesnis, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija manė priešingai. Kreipėmės į teismą, kuris nustatė, kad šiuo atveju viešasis interesas yra svarbiau negu žmogaus privatumas. Todėl jo duomenis dabar labai lengvai gali bet kas peržiūrėti duomenų bazėje, ir kokios žmonos buvo, ir kokioms partijoms jis priklausė“, – tikina A. Kunčinas.
A. Kunčinas atkreipia dėmesį į tai, kad dažnai tenka ieškoti aukso vidurio tarp privatumo ir viešumo, tarp organizacijų įvairių interesų ir žmonių teisės į asmens duomenų apsaugą. Proporcingumas, tai tas principas, kurį svarbu užtikrinti ieškant pusiausvyros tarp teisės į privatumo ir asmens duomenų apsaugą bei įvairių organizacijų siekiamų tikslų, pasitelkiant asmens duomenis.
