Iš lietuviškų didelių erdvių ir gamtos apsupties vyras pateko į daugiau nei 7 mln. gyventojų talpinantį miestą. Nuolatinis šurmulys, mažos erdvės, skubėjimas ir tikro megapolio ritmas galėtų išgąsdinti daugelį, tačiau V. Šiugždinio noras studijuoti jo pasirinktą programą nugalėjo visus iššūkius.
Lietuvis jau praleido beveik metus (tokia jo magistro studijų programos trukmė) Honkonge ir planuoja grįžti į Lietuvą ir savo įgautą patirtį panaudoti vietos rinkoje.
– Gal gali papasakoti, kaip pasirinkai studijas Azijoje?
– Baigiau verslo studijas ISM Vilniuje. Po studijų pradėjau dirbti agentūrose. Įsidarbinau vienoje didesnėje įmonejė. Visuomet domėjausi dizainu ir išėjo taip, kad pradėjau pats jo mokytis. Karjera nuvedė ten, kur pradėjau vadovauti dizaino komandai ir man tai labai patiko, bet supratau, kad tam man reikia daugiau žinių. Jau turėjau studijų užsienyje patirties, nes per bakalauro studijas buvau išvykęs į Šveicariją. Taigi supratau, kad noriu toliau mokytis ir užsienyje. Pagalvojau, kad Azija man dar neišnagrinėtas kraštas.
– Ar studijas Honkonge pasirinkai dėl studijų kokybės, ar dėl noro pagyventi egzotiškame krašte?
– Manau, kad dėl kokybės. Žinau, kad studijų kokybė Azijoje yra gera. Jei būčiau žinojęs, kad kokybė čia nėra gera, tikrai būčiau nevažiavęs. Norėjau gero mokslo.
Pradėjau ieškoti dizaino mokyklų Azijoje ir radau Honkongo politechnikos universitetą (Hong Kong Polytechnic University). Jis turi labai gerą dizaino mokyklą ir, kiek radau informacijos, ji yra viena geriausių Azijoje. Rinkausi tarp studijų šiame universitete ir studijų Australijoje, Sidnėjuje. Vis dėlto nugalėjo studijų programos pasirinkimas. Pats Honkongas kaip miestas gal net tiek netraukė, kiek suviliojo studijų programa.
Studijos labai įdomios, sujungiančios skirtingas disciplinas – Tarptautinis dizainas ir verslo vadyba. Kurse turime tik 24 studentus, bet visi yra iš skirtingų sričių – dizainas, verslas, technologijos. Būtent šios disciplinos ir jungiamos magistro programoje. Taip pat man pavyko gauti 50 proc. stipendiją studijų kainai, todėl ilgai svarstyti net nereikėjo.
– Bakalauro studijas studijavai Lietuvoje. Ar Honkonge labai jautėsi skirtumas tarp paskaitų organizavimo, studentų ar dėstytojų disciplinos ir to, ką jautei mokydamasis Lietuvoje?
– Manau, kad didelių skirtumų nėra. Tiek Lietuvoje, tiek Honkonge turėjome daug vizituojančių dėstytojų. Nebuvo, kad jausčiau labai didelį skirtumą. Iš kitos pusės, labai sunku palyginti, nes mokausi visai kitame etape – magistro studijose.
– O kokie santykiai su dėstytojais? Gal jie mažiau oficialūs, daugiau asmeninio ryšio?
– Taip, tai šiek tiek pasijautė. Bet ir tai sieju daugiau su amžiumi. Mano kurse studentai šiek tiek vyresni. Turėjome kurso draugų, kuriems ir daugiau nei 30 metų, o man pačiam 26 metai. Manau, kad amžius šiuo klausimu daug reiškia. Vis dėlto santykiai labai šilti su dėstytojais: važiavome keletą kartų aplankyti skirtingas dizaino kompanijas, o kelis kartus tiesiog vakare išėjome kartu pasėdėti.
– Kur studijuoti buvo sunkiau? Lietuvoje ar Honkonge?
– Sunku palyginti, bet šiek tiek sunkiau čia, nes tai buvo vienerių metų studijos. Kad bus taip intensyvu, pamačiau tik jau atvykęs čia. O buvo labai intensyvu.
– Kiek laiko tekdavo praleisti prie studijų?
– Mes neturėjome labai daug teorinių paskaitų, gal kokias penkias per savaitę, o su laiku jų vis mažėjo. Bet kiekviena diena prasidėdavo anksti universitete ir išeidavome kartais 10 val. vakaro. Kadangi viskas vyko trimis pakopomis, trys dideli projektai su tikromis įmonėmis, teko daug dirbti. Pavyzdžiui, pirmas projektas buvo darbas su Honkongo filharmonija, kuri paskutiniu metu yra labai populiari, nes turi labai gerą vadovą. Per mėnesį atlikome tyrimą ir dar mėnesį dirbome prie plėtros projekto. Pristatymai, ėjimas į filharmonijos koncertus, kas iš pradžių įdomu, bet kai jau eini į tą patį koncertą penktą kartą, pasidaro darbu. Labai daug darbo buvo komandoje. Jaučiau, kad universitete daugiau dėmesio skiriama projektams, pristatymams ir šiek tiek mažiau egzaminams.
– Ar studentiška viza leido dirbti?
– Ne. Nebent gali dirbti universitete. Iš pradžių galvojau, kad bandysiu dirbti universitete, bet paskui supratau, kad tam tiesiog nebus laiko. Nelabai ir atostogų turėjome, tik Kalėdų metu. Bet iškart po Kalėdų turėjome daug pristatymų. Tai tikro poilsio meto net ir nebuvo.
– Jei būtų tokia magistro programa siūloma Lietuvoje, ar rinktumeisi studijuoti Lietuvoje? Ar visgi būtum išvykęs į Honkongą?
– Studijų programos pavadinimas dar nieko nepasako. Bet jei programa būtų kokybiška, pagalvočiau. Bet iš tiesų norėjau mokslų gerame universitete, o tai Honkongo politechnikos universitetas gali suteikti.
– Kokie tavo planai?
– Žinoma, žadu grįžti į Lietuvą. Reikia gelbėti ją. Norėjau parsivežti žinių į Lietuvą, man buvo įdomu, kaip žmonės čia dirba. Ir man buvo labai įdomus ryšys su Kinija. Smalsavau, kaip viskas vyksta ten ir kokių galimybių galima Kinijoje, pavyzdžiui, dirbant iš Lietuvos.
– Jau beveik metai, kai gyveni Honkonge. Kokie kultūriniai dalykai labiausiai nustebino?
– Didžiausią įspūdį iš pradžių padarė greitis. Pamenu pirmomis dienomis, kai nueidavau į parduotuvę, užtrukdavau, kol sukrapštydavau pinigus, o už tavęs stovi žmonės ilgoje eilėje ir jauti, kad nerimsta. Visas greitumas metro, žmonių judėjimas, greitas nusigavimas iš taško A į tašką B… Pirmiausia, tai buvo šokas, bet paskui pradėjau jaustis kaip vietinis ir patį pradėjo erzinti, kai parduotuvėje kažkas ilgai krapšto pinigus. Labai greitai perėmiau tą greitumą.
Taip pat iš pradžių neįprastas atrodė žmonių kiekis. Honkongas vienas labiausiai apgyvendintas miestas, čia visur pilna žmonių. Pradėjau jausti, kad dustu, bet pakankamai greitai prisitaikiau.
Vis dėlto po kurio laiko supratau, kad aš tikrai negalėčiau čia gyventi. Keletas draugų, kurie studijavo čia, lieka, nes mes tikrai gavome nemažai darbo pasiūlymų. Bet aš supratau, kad čia gyventi tikrai negaliu. Man čia per mažai gamtos, per mažai erdvės. Grįžus į Lietuvą išvis buvo pasaka. Grįžęs į Lietuvą važiavau į gamtą ir tik joje atsidrūręs supratau, kiek man daug ji reiškia.
– Kur gyvenai Honkonge? Universiteto bendrabutyje ar privačiai nuomavaisi būstą?
– Universitetas turi savo bendrabutį, bet turi ir trečiųjų šalių, kurios padeda studentams susirasti apgyvendinimo vietą. Susisiekiau su viena įmone ir taip radau būstą. Gyvenau keturių kambarių bute, kur nuomavausi kambarį. Iš pradžių galvojau, kaip aš čia gyvensiu. Kambarys gal 5 kv. m. Vis dėlto išsirinkau kampinį kambarį su dviem langais, kas šiek tiek duoda erdvės jausmo. Visgi labai greitau susitaikiau su tuo. Žinojau, kad tai laikina.
– Ar daug laiko teko praleisti viešajame transporte keliaujant į universitetą?
– Vienas iš dalykų, man labiausiai patikusių Honkonge, – viešasis transportas, kuris yra puikiai išvystytas. Gali labai greitai atsirasti kitame miesto gale. Aš negyvenau nuo universiteto labai toli, tai užtrukdavau iki pusvalandžio.
– O kaip su maistu?
– Su maistu buvo gal kiek sunkiau, nesu didelis mėgėjas sriubinių maistų, bet kartu nesu labai ir išrankus maistui. Gana paprastai į jį žiūriu, kaip į energijos šaltinį. Šiek tiek pats gaminausi, nes labai daug laiko praleidau universitete, o ten yra virtuvių, tai problemų nebuvo. Gal mane daugiau nustebino tai, kad čia visi dalijasi maistu arba jį kartu užsisako. Mano draugai visada juokdavosi, ypač indai, kad iš mano valgymo įpročių jiems atrodau labai didelis individualistas.
– Kaip manai, studijos Honkonge tau buvo reikalingos dėl geresnės derybinės galios ieškant darbo? Išskirtinės žinios? Ar dar yra kitų priežasčių?
– Negalvojau apie didesnį atlyginimą ar geresnę darbo poziciją. Viskas buvo tam, kad turėčiau didesnį žinių bagažą dizaino valdymo srityje. Manau, kad tikrai turėsiu naujų idėjų ir pasiūlymų. Jau dabar matau, kaip aš būčiau kai ką daręs skirtingai savo paskutinėse darbovietėse. Paskutinių keturių mėnesių projektas buvo su „Renault“ kompanija, kuri nori Kinijoje plėsti verslą. Didžiuliai ir dažni pristatymai su „Renault“ įmonės žmonėmis, patirties dalybos. Tikrai niekur kitur nebūčiau gavęs tokios patirties.
– Kokio darbo ieškosi grįžęs į Lietuvą?
– Dar nesu galutiniai apsisprendęs, bet visų pirma norėčiau pats susikurti darbo vietą, o planas B – darbas dizaino vadybos srityje. Noriu dirbti tarp verslo ir dizainerių, nes jau turiu pakankamai žinių tiek dizaine, tiek versle. Noriu padėti šioms sritims susikalbėti, kad būtų galima kurti geresnius produktus ar geresnes paslaugas.
