Apie viską nuo pradžių. Apytiksliai prieš penkiolika-aštuoniolika metų dirbau rimtoje lietuviškoje firmoje kur vairavau naują „Scania“ su „Topline „kabina (tai aukšta, talpi ir labai patogi kabina, kur į viršutinį gultą reikia lipt kopetėlėmis). Darbas buvo neblogas, dažniausiai iš Ispanijos veždavau vaisius ir daržoves. Viskas buvo gerai, duodavo kiek nori pailsėt, pinigus mokėdavo laiku, tik graužė pavydas tiems, kurie ant savo „Toplainų“ bukos kaktos turėjo prisitaisę papildomas lempas. Jau taip gražiai jos atrodė, taip tiko tam sunkvežimiui, kad net naktimis sapnuodavau. Pakalbinau keletą kartų savo viršininką apie savo svajonę, kol galiausiai tas išvijęs iš kabineto pasakė: „Tau reikia, tu ir nusipirk“.

Kaip liepė taip ir padariau. Taupiai pavažinėjau ir už likusius pinigus Lenkijoje nusipirkau šešis didelius žibintus. Meistrai uždėjo storą nikeliuotą lanką, ant jo pritaisė naujas halogeno lempas po du šimtus vatų,dar keletą relyčių prilitavo ir išleisdami iš dirbtuvių perspėjo, kad ilgai tomis šviesomis nežibinčiau, nes didelis srovės poreikis sugadins generatorių. Dar pasiūlė papildomą uždėt, kad lempas elektra maitintų,bet nebeužteko pinigų.

Dėl generatoriaus jie buvo teisūs. Įjungus naujai pritaisytą sietyną, anas, net pristabdydamas variklį, pradėdavo gaust taip, kad kabinoj girdėdavosi ir ilgiau penkių mėnesių netarnaudavo. Bet argi tai svarbu, kai turėjau tokias šviesas, kokių pasaulis neregėjo. Be melo galiu pasakyt, kad jas įjungus, net tamsiausią naktį tapdavo taip šviesu, kad reikėdavo akinių nuo saulės, o halogenų spindulys tvodavo lyg daktaro Garino hiperboloidas.

Tai liudija nutikimas, kai važiuojant nakčia, šalikelėje pastebėjau stirnelę, kaip tiktai besiruošiančią pult po ratais. Pagalvojau, kad vargšas žvėrelis skuba į pasimatymą, o gal pas vaikučius, o gal šiaip neturi kada pagalvoja apie eismo saugumą. Pagailo nabagėlio ir greit sumojęs ką daryt, žiebiau savo galingais prožektoriais. Šviesos spindulys smogė taip, kad stirnelė net nusikočiojo. Bet nežuvo. Tuo pat metu priešpriešiais važiavo senas Moskvičiukas. Gelbėdamas fauną truputį apakinau jį vairuojantį senuką. Mačiau, kaip jis paleido vairą ir rankomis užsidengė akis. Mačiau ir kaip į stulpą terkštelėjo. Susiraukšlėjo jo mašinėlė nuo pat radiatoriaus iki galinio buferio kaip armonika. Ir kur ten nesusiraukšlės, ta seniena laikėsi nesulūžus vien dėl to, kad iš apačios buvo pasmaluota, o iš viršaus vištų apkakota. Kaip iš jos diedukas išsiropštė, neįsivaizduoju.

Stiprūs žibintai ne tik gelbėjo žvėrelius, bet ir nemažai pinigų sutaupė. Rusijoje kur tarp milicininko ir kelių plėšiko skirtumas tik tas, kad pirmasis uniformuotas ir sustabdęs iš pradžių ne pinigų paprašo, bet pasako kokią nors kvailystę: kad per greit ar per lėtai važiuoji, kirtai kokią nors neegzistuojančią liniją, ar aplamai sunkiasvore technika jų kelius gadini ir paskutinius asfalto likučius tarp duobių trupini. Nakties metu pamatęs besiropsčiantį iš savo mašinėlės pareigūną nieko nelaukdamas žiebdavau savo megašviesomis tiesiai į akis taip, kad anam net lazda iš rankų iškrisdavo. Kol prasikrapštydavo veizolus, aš jau būdavau toli nurūkęs.

Bet pasakojimas ne apie tai. Pamokanti istorija prasidėjo, kai prie Almerijos pasikroviau pomidorus. Šefas, kaip visad, klientui primelavo, kad važiuoja du vairuotojai ir krovinys per tris dienas bus Vilniuje. Paskambino man, maloniai paprašė pavaryt juodai. Aš dar maloniau paprašiau pridėt pinigų. Per pusvalandį susiderėjom. Džengueroj truputį numigęs, susitvarkęs muitinės dokumentus ir namiškiams nupirkęs lauktuvių, pasileidau per Prancūziją. Bet koks ten pasileidimas. Tuomet lietuviškuose sunkvežimiuose jau buvo greičio ribotuvai, o ispanai ir prancūzai lekiojo, kiek tik jų mašinos veža. Vilkausi autostrada kaip virvė paskui vežimą niekingu devyniasdešimt kilometrų į valandą greičiu, kai užsienio kolegos pro mane skriejo kaip pro stovintį.

Jau sutemus pasiekiau Lioną, o ten, kad juos perkūnas, kelininkai naktiniam remontui uždarė kelią. Bet tai ne bėda, yra kitas, tik reikia daryt lanką, o ten yra vieta kur autostrada už oro uosto pasuka tokia kryptimi, kad rodos važioji ne keliu, o nusileidimo taku. Kaip tik ten, nieko bloga nenujausdamas, tolumoje pamačiau tiesiai į mane atskrendantį lėktuvėlį su į jungta ilgųjų šviesų, kokių tūkstančio vatų, lempa. Orlaiviui beartėjant paaiškėjo, kad tai ne mažas lėktuvėlis, o Boingas kaip reikiant ir jo žibintas ne tūkstanties vatų, o gal tris kart galingesnis. Pora kartų mirktelėjau, kad persijungtų, bet lakūnas pasitaikė nemandagus, šviesų neperjungė ir mane galutinai apakino. Šiaip jau gyvenime esu ramus. Dėl niekų nespirgu, bet kažkodėl ir aš žiebiau visais žibintais. Nesitikėję tokio atsako pilotai griebėsi rankomis už veidų, tiek juos ir temačiau. Prasilenkėm lyg du kelių gaideliai viens kitam kenkdami, kietesniais pasirodyt norėdami.

Įvykio nesureikšminau. Nemigęs, bet beveik nepavėlavęs sugrįžau. Su gera nuotaika iškroviau jau raustančius pomidorus, tada gerai išsimiegojau, o kitą dieną su žmonele pasidarėm šventę, nes variau už du, ir uždirbau už du. Vaikus išleidom į kiemą nauju motoroleriu paraižyt, patys pasimaišėm ispaniško Porto su Gasera. Gurkšnojom sau pasimėgaudami. Plika pati, nepamiršdama visokiais būdais pamalonint, nugarą masažavo, sustingusius slankstelius į vietą atstatinėjo, kiemo ir Lietuvos naujienas pasakojo. Bet begulint ant sofos tik šast į akis kelių dienų senumo, visiems žinomas, tik teisybę rašantis dienraštis, o ten pirmame puslapyje storiausiom raidėm švyti antraštė:
„AVIACINĖ KATASRROFA – LĖKTUVO KARAMBULIAŽAS”

Susidomėjęs pradėjau skaityt, o ten, Dievulėliau, rašo kad Antuano de Saint Exupery oro uoste (kaip tik ten kur su Boingu prasilenkiau) tą ir tą dieną, (kaip tik tada kai aš važiavau) tokią ir tokią valandą ir minutę (kaip tik tuo metu, kai visas mašinos šviesas įjungiau) ant nusileidimo tako nepataikė tarpkontinentinis laineris Boing 626. Stabdydamas užkliuvo grumstų, nulaužė tuos mažus ratukus kurie lėktuvams iš apačios išlenda, apsibrozdavo papilvę, apgadino vieną sparną ir sutrupino du propelerius. Tarp keleivių kilo panika. Devynios moterys žviegdamos užkimo, trys apsisisiojo, dvi nualpo, o lakūno padėjėjas iš baimės padarė kaku. Priedo pasibaidė pievoj besiganę trys valstiečio karvės ir neribotam laikui užtrūko(nebeduoda pieno).

Suvokiau, kad nelaimė nutiko dėl mano kaltės. Apakinau tuos nemandagius pilotus, o anie nebematydami oro uosto žiburių su visu orlaiviu nudribo į lankas. Galima sakyt, kad nelemtu šviesų jungiklio spragtelėjimu sudaužiau lėktuvą. Bet manau, kad ir jie truputėlį kalti, nes pirmi pradėjo.

Gerbiami kolegos. Ponai ir ponios už vairo. Mokykitės iš svetimų klaidų, nebūkite ambicingi, gerbkite vieni kitus ir laiku perjunkite šviesas. Nes laiku neišjungtos ilgosios šviesos sukelia ne tik avarijas žemėje, bet ir aviacines katastrofas.

DELFI skaitytojas Senas Šoferis

Norite ir Jūs dalyvauti konkurse? Rašykite mums trumpą esė (apžvalgą, straipsnį) apie:

- Jūsų pasiūlymus, susijusius su eismo saugumu kelininkams, policijai, kelių eismo taisyklių rengėjams, kitiems vairuotojams, pėstiesiems, dviratininkams, motociklininkams ir t.t.; - galbūt Jums saugus eismas asocijuojasi su pagalba kelyje, mandagumu, eismo kultūra ir t.t. Galite rašyti ir istorijas susijusias su tuo;

- asmeninę patirtį, įdomius nuotykius ar pamokančias istorijas, susijusias su saugiu eismu;

- galite parašyti tiesiog laišką „pusgalviui" ar priešingai - itin geram, - vairuotojui.

Esė siųskite mums el. paštu: pilieciai@delfi.lt (laiško pavadinime reikia nurodyti „Konkursui Saugaus eismo esė“).

Konkurso nugalėtojų laukia draudimo bendrovės „Gjensidige" įsteigti prizai - kuponai draudimo paslaugoms įsigyti:

1. Pirmosios vietos nugalėtojui - 1000 Lt vertės kuponas.

2. Antros vietos nugalėtojui - 500 Lt vertės kuponas.

3. Trečios vietos nugalėtojui - 300 Lt vertės kuponas.

Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite aprašyme paspaudę šią nuorodą