Daug automobiliuotų piliečių visiškai prarastų identitetą netekę savo transporto priemonės. Galimybė pavergti savo valion kelias dešimtis, šimtą ar daugiau arklio jėgų atveria neužmatomus saviraiškos plotus lakia vaizduote nepasižymintiems individams.
Vaikystėje žavėjausi ir aš galingomis sportinėmis mašinomis, eidamas gatve studijavau visų šalikelėje stovinčių automobilių markes ir modelius, man nepaprastai patraukli atrodė tokia originalių firminių ženklų gausybė – kaip kad skirtingos šalys turi atskirus herbus ir vėliavas. Nežinau, gal tik man vienam šie dalykai rodosi tokie sulyginami, bent jau pagal tai, kaip aš juos pamenu regėjęs vaikystėje.
Kai sulaukiau paauglystės, autofano iš manęs nebeliko nė šešėlio, užtat geriausiu mano draugu tapo riedlentė. Nekalbant apie tuzinus incidentų su automobiliais ir jų vairuotojais dešimtį metų propaguojant riedlenčių sportą, aš, kaip pėstysis, toli gražu nesu pavyzdingas. Jaučiu nesenkantį malonumą eiti per gatvę tam neskirta jos dalim vairuotojams tiesiai prieš nosį. Puikiai jaučiu atstumus, taigi galybė mano kailiui adresuotų garsinių signalų – iš tuščio į kiaurą. Kita vertus, turbūt jie ir skatina mane šitaip elgtis – dauguma tokioje situacijoje pasipainiojusių vairuotojų spausdami signalo mygtuką puikiai mato, kad man tiesiog nė motais ir supranta, kad net numynę greičio pedalą manęs nepartrenktų. Tai lyg nevilties šūksniai, garsinis būdas diskomfortui kelyje išreikšti.
Aš, savo ruoštu, esu visada pasiruošęs pabėgėti, o galingą automobilį pagal išvaizdą ar variklio garsą galiu lengvai atskirti, ir prieš tokias mašinas nešvysčioju. Kartais tiesiog pamirštu pažiūrėti į šviesoforą ir mašinoms zujant gatve imu traktuoti perėją kaip savo nuosavybę visą parą. Daug labiau komplikuotas atvejis... Keistas dalykas, kad kai taip atsitinka, nors niekad nematau už vairo sėdinčių žmonių, kažkur sąmonėj esu įsitikinęs kad jie jau kelias sekundes mato mane žingsniuojantį link raudonos šviesos apšviestos perėjos. To beabejo neturiu omeny, tiesiog sąmonėje nustoja galioti saugaus eismo sąvoka. Neįmanoma atpasakoti situacijos kurioziškumo, kada sauja automobilių sankryžoje sulėtina greitį, o mano akys susiduria su priešais sustojusio automobilio vairuotojo akimis – abu žvilgsniai lygiai apstulbę – maždaug tada suvokiu kad neturiu teisės taip daryt. Niekada negrįžtu atgal, atrodo mandagiau pasinaudoti duotu keliu. Pirmus kartus dar bandydavau išlementi kokį nors pasiteisinimą, kokiu nors būdu parodyti, jog pripažįstu savo klaidą, vėliau įpratau tiesiog paspartinti žingsnį. Štai tokį šeštą pojūtį išsiugdžiau per savo trumpą gyvenimėlį. Tikrai nesu sukėlęs nei vienos avarijos.
Kadangi esu riedlentininkas, o riedlente važiuoti judria gatve daugeliu atveju yra visiškai nepatogu, daugiausia važiuoju šaligatviais arba tose vietose kur pasitaiko ir pėsčiųjų. Esu girdėjęs daug nuomonių apie tai, ir, kaip nepadoru kai kuriems piliečiams ir pareigūnams tai beatrodytų, pati riedlentės idėja pateisina tokį jos naudojimą. Visi transporto priemonių vairuotojai tam tikrais gyvenimo momentais būna ir pėstieji. Visus pėsčiuosius, besidalinančius grindiniu su manimi, palengva besispirdamas ant savo pamėgtos transporto priemonės, dalinu į dvi kategorijas: tie, kurie imasi veiksmų mano atžvilgiu ir tie, kurie to nedaro. Antrąją kategoriją galim palikti ramybėje – jie eina kaip ėję ir, lygiai kaip kiekvienas mūsų supranta jog gali laisvai eiti per perėją degant žaliai šviesai, pasitiki manimi, nesijaudina dėl savo kailio, nors jokių oficialių eismo taisyklių čia nepritaikysi. Kitai kategorijai priklauso visi žmonės, kurie vos pamatę ar išgirdę šalimais atidardant riedlentę keičia savo ėjimo trajektoriją. Su tokiais praeiviais turiu daugiausia bėdos.
Pagal veiksmus, kurių imasi, juos galima skirstyti į dvi ar tris smulkesnes kategorijas. Gausiausia jų – tokie praeiviai, kurie man priartėjus arba tik mane pamatę tiesiog sustoja ar traukiasi man iš kelio. Tokį nepasitikėjimą iš jų pusės galima traktuoti kaip įgimtą nesaugumo jausmą, alkoholio įtaką organizmui, kiti tiesiog nepratę matyti jau mašiną galinčio vairuoti jaunuolio ant riedlentės. Nesu linkęs laikyti šios kategorijos atstovų kvailiais, juolab ne kiekvienas yra stovėjęs ant riedlentės ir, priešingai negu apie automobilius, apie jos valdymą ir prognozuojamą elgesį nieko nenumano. Kvailiai priklauso kitai kategorijai. Tai praeiviai kurie, nors ir neturi žalio supratimo apie esamą situaciją, bando kuo originaliau iš jos išsisukti. Tokios rūšies praeiviai matyti iš toli. Juo ankščiau kvailys pastebi artėjančią riedlentę, juo sunkiau jį aplenkti, mat savo veiksmus kvailiai koordinuoja nuo pat minėto momento, ir kuo daugiau laiko jie turi prasilenkimui pasiruošti, juo kvailesnis būna jo ėjimas. Vėlai susigriebęs kvailys turi vos porą skirtingų veiksmų perspektyvų ir jos lengvai nuspėjamos. Taigi iš toli pamatęs, jog kvailys atkreipė dėmesį į mane ir jau repetuoja panikuojančius judesius, iškart lipu nuo riedlentės ir tesiu kelionę pėsčias. Tai pačiai praeivių kategorijai apart kvailių priklauso vaikai bei senyvo amžiaus žmonės – jiems artėjanti riedlentė kaip visiškai nematytas ir archajiškas dalykas instinktyviai kelia paniką.
Aš nevairuoju ir, manau, niekad nevairuosiu automobilio. Tačiau puikiai suprantu kas yra kvailys. Girdėdamas apie galybę keliuose žuvusių žmonių tiesiog nebegaliu tylėti. Kvailiui negalima leisti vairuoti automobilio. Tikrai žinau, jog visos tos nelaimės apie kurias perskaitau DELFI, atsitinka dėl kvailių kaltės ir tikrai žinau kad kvailiai yra kvailiai dėl savo intelekto, o tai lengva nustatyti. Rodos visatos dėsniai sėkmingai veikia – aš neliečiu automobilių, automobiliai neliečia manęs. Taigi viliuosi kad taip bus ir toliau bei siunčiu šį atsiliepimą visiems kam tai rūpi.
DELFI skaitytojas V. K.
Esė konkurso rašinių priėmimo laikas jau baigėsi! Iki gegužės 9 d. bus išpublikuotos visos likusios skaitytojų atsiųstos istorijos, o tada Jūs galėsite balsuoti ir iš dešimties į finalą patekusių rašinių išrinkti tris geriausius, kurių autoriams atiteks vertingi prizai!
Konkurso nugalėtojų laukia draudimo bendrovės „Gjensidige" įsteigti prizai – kuponai draudimo paslaugoms įsigyti:
1. Pirmosios vietos nugalėtojui - 1000 Lt vertės kuponas.
2. Antros vietos nugalėtojui - 500 Lt vertės kuponas.
3. Trečios vietos nugalėtojui - 300 Lt vertės kuponas.
Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite aprašyme paspaudę šią nuorodą
