I. Šimonytė skaičius „pamilo“ mokykloje
Finansininkė I. Šimonytė augo ir mokėsi Vilniuje. Dabartinę Vilniaus Žirmūnų gimnaziją baigė 1992-aisiais, prisimena, kad tuometinis Vilniaus jaunimas buvo toks pats aktyvus ir daug laiko leido mieste, tačiau, jos nuomone, besimokantiems dabar daug labiau pasisekė. Matematiką bei skaičius mokytojos dėka ji pamilo dar besimokydama, tačiau atsiminimai apie mokyklą – dvejopi.
„Turėjau dievinamą rusų kalbos mokytoją, jau amžiną atilsį Nijolę Valiulienę. Esu labai dėkinga matematikos guru, mokytojai Onai Jablonskienei už meilę matematikai ir logikai. Bet kai mokiausi mokykloje, mažiausiai, ko ten buvo – tai demokratijos ir įsiklausymo į moksleivį. Buvo ir tiesiog sekimo bei kitų nemalonių dalykų, juk buvo pati sovietmečio agonija. Turėjome vos keletą drąsesnių mokytojų. Tekdavo už savo tikras ar tariamas teises pakovoti, todėl savo mokyklos laikų neidealizuoju“, – prisimena Seimo narė.
Visgi ne visi mokomieji dalykai finansininkei sekėsi puikiai. Kaip ji pati sako, sekėsi viskas, išskyrus „vadinamuosius darbelius ir dailę“. Sostinėje užaugusi moteris papasakojo ir apie tuometinio Vilniaus jaunimo veidą. Vaikų veikla pertraukų metu, panašu, mažai skyrėsi nuo to, ką veikia dabartiniai vaikai – moteris prisimena, kad nuskambėjus skambučiui bėgdavo pirkti skanėstų, o mokydamasi vyresnėse klasėse laiką leido mieste, ėjo į kiną. Prisimena, kad tam likdavo mažai laiko po visų būrelių, kurie tais laikais buvo beveik privalomi.
„Dauguma (jaunų žmonių – aut. past.) gerokai kuklesnių galimybių, tad apie laiko praleidimą kavinėse daug kalbos nebuvo. Galiausiai, tuomet ir kavinės atrodė visiškai kitaip. Per pertraukas lakstydavome į „Aukštaičių” parduotuvę, kurios antrame aukšte buvo įžymus alubaris, riestainių“, - pasakoja ji.
Ekonomika mokykloje nedera su ekonomika kasdienybėje
Praėjusiais metais ekonomikos studijų programa Vilniaus universitete buvo antroji pagal populiarumą visoje Lietuvoje. Pasak I. Šimonytės, anksčiau buvo priešingai. Ekonomistė šios srities studijas pasirinko didelių pokyčių valstybėje metu – buvo pereinama nuo planinės prie rinkos ekonomikos modelio. Remiantis jos pasakojimu, būtent virsmai valstybėje, Sąjūdis, paskatino rinktis tuo metu ne tokias populiarias ekonomikos studijas, nors tuo metu net nebuvo aišku, kas tai yra.
Dažnai besilankydama mokyklose ir bendraudama su moksleiviais, ekonomistė žino, kokios finansinio raštingumo ir, apskritai, ekonomikos žinios yra suteikiamos moksleiviams. Jos nuomone, jauniems žmonėms jų trūksta, o programa nedera su ekonomine realybe bei kasdienybe.
„Integruočiau kuo daugiau ekonominio raštingumo žinių į kitus mokomus dalykus – matematiką, kalbą, geografiją. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad taip pasiekiamas geriausias rezultatas. Užuot mokęsi, kiek duobkasių reikia iškasti duobę, geriau pasiaiškinkime, ar vienas procentas palūkanų per dieną – brangu ar pigu. Išmokime skaityti sutartis. Dalykų jau ir dabar galbūt per daug, reikia ieškoti sinergijų“, – siūlo ji.
Ekonomikos mokymas privalomas 9-10 klasių mokiniams. I. Šimonytės nuomone, tų pamokų metu daugiau laiko skiriama ne tam, kam reikėtų.
„Programose per daug dėmesio mikroekonomikai, kuri, nors ir yra svarbi, tačiau žmonių gyvenimus lemia makro dalykai. Tad man trūksta dėmesio makroekonomikai, viešiesiems finansams, valstybės intervencijos į ekonomiką aiškinimui, galiausiai, pačios ekonomikos apribojimų suvokimui. Kai girdime per televiziją kokį nors, kad ir labai simpatišką mums, ekonomistą, sakantį, kad „turi būti taip”, turime išmokti matyti tame ne mokslo teiginį, o tiesiog to žmogaus įsitikinimus ir nuomonę bei suvokti, kad kito žmogaus kitokia nuomonė irgi yra įmanoma. Tuomet bus lengviau gyvenime pasirinkti, kokios pažiūros ir modeliai asmeniškai priimtinesni ir nebandysite siųsti ekonomistų kur nors į kampą pasikalbėti ir susitarti visiems tarpusavyje dėl visko, nes to tiesiog negali būti“, – mano I. Šimonytė.
Linki rinktis ir pagal norus ir galimybes
Mokiniams ji linki rinktis tai, kas patinka, o ne tai, kas populiaru, tačiau primena nusiimti rožinius akinius.
„Pirmiausiai, rekomenduočiau klausyti savęs, bet, žinoma, tą savo balsą girdėti dėmesingai, o ne lengvabūdiškai, maždaug taip: „Ak, noriu būti balerina ir niekas manęs nesupranta.” Studijos ir darbas nebus mielas, jeigu prie jų „neguls“ širdis. Be to, nelabai verta ir vaikytis madų, ir rinktis studijas dalyko, kuriam jauti alergiją vien todėl, kad kažkas aiškina, jog tai „lygis”. Žinia, pasirinkimas priklauso ir nuo mokyklos metų įdirbio – kas iš to, kad nutarei, jog norėtum būti medikas, o mokykloje mokytis chemiją, biologiją ir fiziką pamiršai? Svarbiausia turbūt yra aiškiai suprasti, kad to stabilumo, kai tą patį darbą pradėjęs iš jo išeidavai į pensiją, pasaulyje jau nebeliko. Tad reikia studijuoti ten ir tą, kur išmoksi priimti kaitą ir keistis pats, mokytis naujų dalykų, pritaikyti turimas žinias, o ne jas tiesiog turėti kažkur galvoje“, - linki I. Šimonytė.
M. Vyšniauskaitė nebuvo pirmūnė
Prisimindama savo patirtį mokykloje, kita pašnekovė, dabartinė LLRI Švietimo centro vadovė M. Vyšniauskaitė, pripažįsta, kad entuziazmas mokytis atslūgo po pradinių klasių, kai vasarų pradėjo laukti labiau nei rugsėjo.
Švietimo centro vadovė stebisi, kad iš pasisakymų viešumoje susidaro įspūdis, jog visi buvo pirmūnai, pasak jos, toli gražu ne visi mokykloje norėjo klausytis pamokos sėdėdami priekiniame suole, todėl savo veiklą planuoja galvodama ir apie tuos, dėl kurių dėmesio pamokoje tenka pakonkuruoti su išmaniuoju telefonu. Neseniai savo rankose ji laikė tarptautinį apdovanojimą už naujos kartos ekonomikos vadovėlį „Ekonomika per 31 valandą“.
Prie ekonominio švietimo prisidės ir LLRI kovo 13 d. organizuojamas ekonomikos egzaminas, kuriame gali dalyvauti visi nepriklausomai nuo amžiaus. Pati M. Vyšniauskaitė teigia ekonomikos pamokų mokykloje neturėjusi, o apie visus socialinius, politinius, ekonominius procesus mokėsi iš to, ką išgirsdavo Žinių radijo laidose arba diskutuodavo su klasės drauge. Pašnekovė prisimena, kad paaugliškose diskusijose aptarinėjo tuo metu naują įstojimo į Europos Sąjungą klausimą. Suprasti, kaip elgtis su pinigais padėjo tėvai.
„Kaip ir daugelis, mokiausi iš patirties – greitai supratau, kad tėvų duodamų kišenpinigių neužteks ir bandelėms, ir čiuožyklai, o kad nusipirkčiau pirmą mobilų telefoną, teks ir vasarą padirbėti. Tėvai leido mokytis iš klaidų ir jei jų duotus pinigus draugės gimtadienio dovanai išleisdavau savo naujiems džinsams, dar kartą pinigų negaudavau ir iš padėties turėdavau suktis pati. Taip išvadas pasidarai greičiau nei pratybų sąsiuvinyje dėliodamas įsivaizduojamą įsivaizduojamos šeimos biudžetą“, - teigia M. Vyšniauskaitė
Reikia kalbėtis apie šeimos finansus su vaikais
Dabar pati pašnekovė inicijuoja daug diskusijų apie tai, kaip ne tik mokyklose, bet ir namuose reikėtų užsiimti vaikų finansiniu raštingumu. Reikia nebijoti kalbėtis ir nesitikėti, kad vaikai išmoks patys, mano M. Vyšniauskaitė.
„Naudinga papasakoti, iš kur atsiranda pinigai, kad juos iš pradžių reikia uždirbti. Paaiškinti, kodėl negalima dar šiandien nusipirkti torto, riedlentės ir išmaniojo telefono. Kad jei prie iš Kalėdų senelio gautų 30 eurų, pridės 40, kuriuos gaus per gimtadienį, jei kas savaitę taupymui atsidės dar bent po kelis eurus, po metų jau galės džiaugtis nauju dviračiu. Taip pat efektyvu vaikus įtraukti į šeimos biudžeto planavimą, ilgalaikių tikslų kėlimą ir siekimą. Taip vaikams bus lengviau suprasti, kad jei kasdien neisime į kiną ir nevakarieniausime mieste – greičiau sutaupysime atostogoms. Su vyresniais vaikais galima diskutuoti ir apie platesnius ekonomikos reiškinius – verslumą, mokesčius, valstybės finansus, kainas“, - atrodo, paprasta, galbūt net savaime suprantama, tačiau daugybė vaikų, pasak M. Vyšniauskaitės, tokios informacijos iš savo tėvų nesužino ir dėl to kyla problemų ateityje.
Vos 30 pamokų per 12 metų
Mokykloje finansinio raštingumo mokymo vairą į rankas perima mokytojai. Tačiau LLRI Švietimo centro vadovė įžvelgia problemą dėl ekonomikos pamokų kiekio. Jos teigimu, 30 tam skirtų pamokų per visus dvylika metų neužtenka.
„Tai yra labai mažai, todėl ekonomiką, išklausius specialius kursus, dažnai tenka dėstyti kitų dalykų mokytojams – geografijos, istorijos, matematikos ir kitiems. Nenuostabu, kad kitų sričių specialistams gali pritrūkti ne tik žinių, bet ir užsidegimo mokyti įdomiai, pasitelkti inovatyvias priemones, naudoti naujausius statistinius duomenis, straipsnius. O tai ekonomikoje ypatingai svarbu, nes viskas keičiasi kiekvieną dieną“, – teigia M. Vyšniauskaitė.
Jos nuomone, svarbiausia, ką visi moksleiviai turėtų išmokti, – tai nemaloni tiesa apie finansinių išteklių ribotumą ir išteklių santykį su jų norais. Išmokti atsakomybės yra labai svarbus pasiruošimo būti finansiškai savarankiškais visuomenės nariais etapas.
„Ekonomikos reiškiniai tampa suprantamesni ir įdomesni suvokus, kad jie priklauso ne nuo kažkokių mistinių dėsnių, bet nuo paprastų žmonių. Nuo to, ką mes veikiame, kam taupome, kam skolinamės, kaip bendradarbiaujame vieni su kitais, galiausiai – už ką balsuojame. Ekonominė situacija tėra mūsų elgesio atspindys“, – sako M. Vyšniauskaitė.
