Ilgai trukusios paieškos neliko bevaisės – R. Kvaraciejūtė ėmėsi kurti niekur neregėtus pakabinamus krėslus „Kybo“, dėl kurių, kaip juokauja, pešasi net namiškiai.
Išbandė ne vieną sritį
„Esu kilusi iš Druskininkų. Pradėjusi studijuoti netrukus ėmiau dirbti, nes norėjosi savų pinigų, o ir šiaip mes, druskininkiečiai, pripratę dirbti vasaros laiku, tad dirbti buvo normalu ir populiaru“, – juokiasi pašnekovė.
Moteriai save teko išbandyti ne vienoje srityje – vieno kazino bare dirbo barmene, po to įsidarbino viename prabangiausių Vilniaus restoranų ir turėjo garbės rengti banketus per įvairius renginius prezidentūroje, o dar vėliau pardavinėjo cigarus.
Pastaroji Vilniaus kolegijoje drabužių konstravimo ir technologijos mokslus krimtusios R. Kvaraciejūtės darbovietė buvo siuvimo cechas. „Buvau gamybos vadovė, turėdavau siuvėjoms paskirstyti visus darbus, kad spėtume viską pasiūti, prižiūrėdavau, ar tiesiai siuva, ir pan. Siūdavom Isabel Marant, „Jaeger“ ir kt. prekių ženklų rūbus, daug lininių drabužių, paltų, švarkų, kelnių, suknelių. Visi užsakymai būdavo skirti užsienio rinkoms“, – pasakoja R. Kvaraciejūtė.
Paklausta, ar turint tiek patirties nekilo mintis pačiai kurti naują rūbų prekės ženklą, prisipažįsta, kad tokios idėjos nė nesvarsčiusi. „Aš tikrai nenorėčiau siūti nei trikotažo, nei plačių suknelių, primenančių maišus. Mano nuomone, ši rinka jau visiškai perpildyta, – sako R. Kvaraciejūtė. – Siūti rūbus nėra labai lengva, turi žinoti tendencijas, kas ką perka. Beje, man visada mieliau dirbti su vyrais nei su moterimis, kurių šioje srityje dauguma (juokiasi).“
Kurti paskatino draugai
Nors dabartinis užsiėmimas reikalauja ne mažiau kruopštumo, vis dėlto ji džiaugiasi, kad nebereikia prisiminti daugybės detalių ir sukti galvos dėl įmantraus modelių konstravimo. „Čia daug paprasčiau, per daug savęs neapsikraunu“, – lygina ji.
Savo gaminius R. Kvaraciejūtė vadina sūpuokliais. Dažniausiai juos klientai kabina namuose prie lubų ar sijų, taip pat namų terasose. O idėja išsirutuliojo iš kito daugeliui gerai pažįstamo vasarinio sūpuoklio – hamako. Pastaruosius pagal individualius užsakymus moteris gamina taip pat.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad susilaukusi dukros labai daug laiko praleisdavau kaime besisupdama hamakuose. Bet pastebėjau labai daug trūkumų – juose nėra kur pasidėti nei knygos, nei telefono, – prisiminusi šypsosi ji. – Tuomet pasigaminau savo hamaką su prisegamomis kišenėlėmis, kuriose telpa ir žurnalas, ir gėrimas, kiti reikalingi daiktai.“
Kaip dažniausiai ir būna, patobulintą daiktą pamatę moters draugai, tuoj pat užsimanė tokio paties, o vėliau prašymų pasipylė dar daugiau. „Vieni draugai panoro sėdimo hamako savo namų terasai. Paskui jie vėl prašo – būtų labai smagu, kad tokiame krėsle tilptų atsisėsti ir du žmonės. Taip jie mane ir stūmė į priekį“, – juokiasi R. Kvaraciejūtė.
Prašo ramesnių spalvų ir nuolaidų
Kūrėja tikina, kad iki šiol panašių supamųjų krėslų jai matyti neteko, o iki dabartinės jų išvaizdos teko nemažai paplušėti.
„Krėslus tobulinau daugybę kartų. Padarai ir pamatai, kad dar galima kažkaip pagerinti, tai darai iš naujo. Kol sukūriau tobulą krėslą, teko sugadinti maždaug 20 m audinio“, – prisimena ji.
Neretai audinys moteriai tampa pirminiu įkvėpimo šaltiniu. Pakabinamiems krėslams tinka tvirtos medžiagos, namų sūpuokliai gaminami iš gobeleno arba medvilnės, o skirti laukui – iš vandeniui atsparių audinių.
Kūrėjai šiek tiek apmaudu, kad lietuviai nemėgsta ryškesnių spalvų, nes krėslus mielai kurtų iš spalvotų, įdomių raštų medžiagų. „Norėčiau siūti net iš gėlėtų audinių, bet lietuviai spalvų prisibijo, dažniausiai renkasi pilkus, kreminius atspalvius. Ryškesnių spalvų gaminiai labiau mėgstami ir perkami užsienyje“, – atskleidžia ji.
Vienviečiai sūpuokliai kainuoja nuo 190 iki 230 eurų, dviviečiai – nuo 260 iki 330 eurų, kainos priklauso nuo audinio. R. Kvaraciejūtė prisipažįsta, kad nemažai lietuvių tokios kainos gali pasirodyti pernelyg didelės, bet siūlo nepamiršti, kad tai yra ne laikina interjero detalė, o baldas.
Savo gaminius kūrėja svajoja pradėti plačiau pardavinėti užsienyje, jos teigimu, Lietuva yra per maža rinka. R. Kvaraciejūtė džiaugiasi, kad nemažai klientų supranta, koks brangus yra rankų darbas, tad kainomis nesipiktina, vis dėlto atskleidžia, kad nemažai lietuvių nesibodi prašyti nuolaidų.
Prekybininkus sudominti sunku
R. Kvaraciejūtės gaminamų krėslų galima įsigyti internetinėje „Etsy“ parduotuvėje arba užsisakyti per feisbuką, o iš pradžių norintys juos išbandyti kviečiami atvykti į sostinėje esančią parduotuvę „Baliwood“.
„Vasarą pati jiems paskambinau ir pasiūliau savo hamakus. Jie mielai priėmė, nes kaip tik nebeturėjo iš Balio atsivežtų prekių. Bet kai pamatė mano sūpuoklius, dar labiau susižavėjo“, – pasakoja ji.
Vis dėlto susitarti su kitais lietuvių prekybininkais moteriai kol kas nepavyko. R. Kvaraciejūtei buvo paaiškinta, kad eksponuoti jos gaminiams reikalinga pernelyg didelė erdvė.
„Iš tiesų norint pabandyti pasisupti mano krėslu reikia maždaug 2 kv. m, tad jiems kur kas labiau apsimoka vietoj tokio krėslo pasistatyti, pavyzdžiui, stalą su daug skirtingų indų. Lietuviai prekybininkai tikrai nėra suinteresuoti, dėl to šiek tiek liūdna“, – apgailestauja pašnekovė.
Stengdamasi savo gaminiams surasti naujų prekybos vietų ji pastebėjo ir dar vieną tendenciją – kol prekės ženklas nėra gerai žinomas, tol prekybininkai nerodo jokio susidomėjimo.
