Tokią viziją turėtų padėti įgyvendinti įsigaliosiantys saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimai, pagal kurių 27 str. 6 dalį, jei draudimo įmonė nustato, kad remontuoti transporto priemonę po įvykio yra ekonomiškai netikslinga, tokia transporto priemonė netenka teisės grįžti į gatves. Įstatyme paminėtų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo taisyklėse numatyta, kad turtas neberemontuojamas, kai būtinos išlaidos sudaro 75 ir daugiau proc. turto vertės.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog tai puiki priemonė „atsijoti“ jau visiškai eksploatacijai nebetinkamus automobilius nuo tik truputį daužtų, tačiau draudimo ekspertai teigia, kad toks ekonominis kriterijus – ne visada yra teisingas.
„Nepamirškime, jog vidutinis automobilių amžius Lietuvoje yra 14-16 metų. Tokiam automobiliui po avarijos pakeisti sudaužyti galiniai žibintai, sulaužytas buferis, suremontuotos ir perdažytos aplankstytos automobilio galinės dalies skardos – didelės įtakos saugumui kelyje neturės, tačiau pagal naują tvarką, automobilis privalės būti išregistruojamas be teisės sugrįžti į viešąjį eismą.
Kaip vyksta žalos skaičiavimas?
Jau minėto Saugaus eismo kelyje įstatymo 27 str. yra pateikta nuoroda į Eismo įvykio metu padarytos žalos, pagal privalomąjį draudimą nustatymo taisyklių 15 str. „būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo numatytu būdu. Sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, jeigu po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus”.
Taisyklėse nurodytos „būtinos remonto išlaidos“ dabar įgaus gerokai svarbesnę reikšmę, nes nuo jų dydžio priklausys, ar galėsite toliau važinėti savo automobiliu (kad ir senu, bet prižiūrėtu) po to, kai koks neatidus eismo dalyvis, užsisvajojęs įvažiuos į jūsų automobilio „galą“, arba neapskaičiavęs atstumo, perbrauks automobilio šoną.
Jeigu jūs esate nukentėjęs ir nekaltas – kaltininko draudimo kompanija privalo jums nustatyti žalos dydį, skaičiuodami būtinas remonto išlaidas. Draudimo specialistui, vertinančiajam sudaužyto automobilio žalą, reikia nuspręsti, ar sudaužyto automobilio dalis keičiama, ar remontuojama. Tokį sprendimą vertintojas turi pagrįsti objektyviais kriterijais (rekomendacijomis ir normatyvais) ir žinodamas, kad vidutiniškai automobilį sudaro 20 tūkst. detalių, smūgio metu, deformacijos, pažeidimai joms gali būti įvairiausi. Tai nėra lengva užduotis, o nuo liepos 1 d., kuomet įsigalios naujos įstatymo pataisos – ir ypač atsakinga užduotis.
Naudotų detalių rinkos svarba išaugs
Jei draudimas pagrįstai nuspręs sugadintą dalį keisti, tuomet vėl susidurs su pasirinkimu, kuris lems būtinų išlaidų dydį: nauja, naudota ar trečiųjų šalių pagaminta dalis? Nuolat „besisukantys“ automobilių versle turėtų patvirtinti, kad naudotų dalių rinkos pasiūla ribota, o tie, kas bandė kažkada ieškoti patys, tikrai sutiks, jog sugaišo daug laiko ir patyrė daug neigiamų emocijų, kol išnaršė sąvartynus, perskaitė ir skambino pagal dešimtis skelbimų, o rezultatas ne visada buvo pasiektas.
Retesnių arba išskirtinės komplektacijos automobilių savininkams, naudotos detalės radimas – seniai palaidota viltis. Naudotų dalių rinka nėra nei sutvarkyta, nei patogi, o kartais ir neaiškaus legalumo bei rizikinga, todėl, neretai žala skaičiuojama naujomis detalėmis, nuo jų vertės atimant nusidėvėjimą (kaip numato žalos nustatymo taisyklės). Tačiau naujos detalės žymiai brangesnės palyginti su naudotomis, netgi atėmus nusidėvėjimą.
Nusidėvėjimo minusavimas reiškia, kad nukentėjusiajam draudimo kompanija neatlygins pilnos sumos, įsigyjant naują detalę ir reikės pačiam susimokėti iš savo kišenės draudimo atimtą nusidėvėjimo dalį. Tas pats galioja, jei automobilis tvarkomas draudimo rekomenduotame autoservise. Jei autoserviso vadybininkas rado arba tinkamai suremontavo sudaužytą detalę, jums pasisekė, jei ne – už naują teks primokėti nusidėvėjimo sumą.
Galima spėti, kad jei auto įvykio metu sudaužytas jūsų automobilio detales draudimas pripažins kaip neremontuojamas (neremontuojamos dalys yra stiklai, žibintai, suskilęs plastikas, smarkiai sulamdytas metalas), jei ir naudotų pastarųjų detalių nebus pasiūloje, tuomet naujomis detalėmis įvertinta suma smarkiai kilstels nuostolį iki tos 75 proc. ribos.
Svarbūs ir atliekami darbai, saugojimas
Tačiau autodalys – tik viena iš nuostolio sudedamųjų. Minėtos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo taisyklės numato darbų vertę keisti dalims, remontuoti ir dažyti. Nors darbo valandų skaičius tam tikriems darbams yra pakankamai reglamentuotas, skaičiuojamas kompiuterinėmis programomis, tačiau pati kaina yra palyginti neapibrėžta ir liberali, gali svyruoti nuo 55 Lt už valandą iki 85 Lt už valandą. Draudikui be pakankamo pagrindo parinkus didesnę įkainio sumą, nuostolis vėlgi gali padidėti. Tai visiškai suprantama, nes servisų darbų kokybė, meistrų kvalifikacija, dirbtuvių lokalizacija mieste atsispindi naudojamame įkainyje.
Transportavimo, saugojimo ir techninės ekspertizės išlaidos Taip pat gali būti įtrauktos į bendrą žalos sumą. Pavyzdžiui, jei po įvykio neužsidaro durelės, todėl baiminatės transporto priemonę daugiabučio namo kieme ar iškilus ginčui su draudiku panorėsite užsakyti techninę ekspertizę, tai visa tai bus įsiskaičiuota į būtinas remonto išlaidas, kurių dydis lems, ar galėsite toliau naudotis savo automobiliu, ar ne.
Kas bus, jeigu žalos vertė yra lygi arba viršija 75 proc. rinkos vertės?
Tuomet žalos atlyginimas skaičiuojamas taip: iš automobilio rinkos vertės atimama jo likutinė vertė ir skirtumas išmokamas savininkui.
Tarkime, jei jūsų nesudaužyto iki įvykio automobilio kaina buvo 7 tūkst. Lt, o po avarijos draudimas nustato, jog jį pardavus bus gauta 2 tūkst. litų, tuomet išmoka už žalą lygi 5 tūkst. litų ir automobilis paliekamas jums. Pagal seną tvarką pasirinkimas, ką daryti su ekonomiškai netikslingu remontuoti automobiliu paliekamas savininkui: remontuoti ir toliau važinėtis, parduoti suremontuotą, priduoti į sąvartyną, parduoti detalėmis ir pan. Tokia pasirinkimo galimybė gelbėdavo, jei kartais nepavyktų parduoti automobilio liekanų už kainą, kurią nustatė draudimas. Tačiau nuo šių metų liepos tokia transporto priemonė eisme dalyvauti nebegalės ir jos vertė bus tokia, kiek už ją galės (norės) mokėti sąvartynai arba naudotų detalių prekyba besiverčiantys asmenys.
Jei draudimo kaina bus nustatyta tokia, už kurią kelios įmonės nenupirks automobilio, tuomet atsiranda problema, ką daryti su sudaužytu ir įstatymiškai eksploatacijai nebetinkamu naudoti automobiliu? Draudimo kompanija neprivalo jo pasiimti arba nupirkti už kainą, kurią pati nustatė. Tikėtina, kad padidėjus neberemontuojamų automobilių pasiūlai, jų kaina kris, o tai atsilieps ir draudimo išmokoms: jei sudaužyto, neremontuojamo automobilio vertė sumažėjusi, tuomet iš rinkos vertės ją atėmus padidėja išmoka. Tačiau per daug džiūgauti nėra ko, mat padidėjus išmokoms, draudikai kelia draudimo ir įmokų kainas.
Kitas, ne ką mažiau svarbus aspektas – automobilio rinkos vertė. Nustatant rinkos vertę, paprastai individualūs faktoriai, kaip automobilio eksploatavimo režimas, jo priežiūra, istorija ir pan. – neturi didelės įtakos.
„Jūsų kruopščiai prižiūrėtas ir puoselėtas automobilis atsiduria vienoje eilėje su visais kitais automobiliais iš skelbimų portalų ir taip nustatoma jo rinkos vertė. Nustatyta automobilio rinkos vertė negarantuoja, kad sudėjus už autoįvykio metu neremontuojamai sudaužytą automobilį gautą išmoką ir jo liekanų kainą, pakaks nusipirkti lygiai tokį patį – kitą. Todėl draudimo kompanija, šiuo atveju turėdama teisę jūsų automobiliui „padėti“ niekada daugiau nebepatekti į eismą, įgauna tvirtą argumentą derybose su jumis dėl patirtos žalos nuostolio dydžio. Kas garantuos, kad draudimo specialistai šia, jiems suteikta, teise nepiktnaudžiaus derybose su Jumis?“, – retoriškai klausia zalos24.lt vadovas T. Mičiuda.
Lietuvos banko statistika rodo, kad 2013 metais buvo sudaryta 2 679 742 civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių. Išmokų atlikta šiam segmentui – 79 785 vnt., išmokėta 271 308 960 Lt. Vidutinė vienos išmokos (galima apytiksliai daryti išvadą) ir įvykio žalos suma – 3 400 Lt. Automobilio rinkos vertė, kuomet jis nebus nurašomas įvykus pastarajai vidutinės vertės žalai – 4533 Lt. Vidutinis automobilio Lietuvoje amžius – 14-16 metų.
