Šiuolaikinės genų inžinerinės farmacijos pradininkas Lietuvoje, turintis daugiau nei 30 metų patirtį biotechnologijų srityje, portalui DELFI sutiko papasakoti, kokia pagrindinė taisyklė, kad įmonė neštų milijoninį turtą.
- P. Vladai, Europoje vis dažniau skamba žodis „bioekonomika“. Kuo šioje srityje dirbanti jūsų įmonė jau spėjo pasižymėti?
- Tikrai galime pasididžiuoti, kad Lietuvoje esame sukūrę pirmą monokloninį antikūną. Prieš maždaug 20 metų didžiosios pasaulio kompanijos sukūrė platformą jiems gaminti. Šie antikūnai yra tokie šaunūs baltymai, kurie suradę vėžinę ląstelę, ją paima ir meta lauk iš organizmo. Tai yra puikus vėžio naikinimo instrumentas. Dabar pasaulyje daug kompanijų pradeda juos gaminti, prie šio traukinio prisijungėme ir mes, padarydami pirmojo Lietuvoje monokloninio antikūnio ekspresiją, klonavimą ir visą technologiją.
Dabar, kai jau turime išsiskyrę pakankamą jo kiekį, kitąmet, kai jau bus vykdoma „Sumani specializacija“, žiūrėsime, kaip daryti jo ikiklinikinius tyrimus – t. y. pradėsime leisti gyvuliukams. Supratę, kad nėra toksiškumo, judėsime į klinikinius tyrimus. Tokį daiktą padaryti tikrai nelengva – reikia ir aparatūrinio potencialo, ir žmonių sugebėjimo, ir drąsos. Visa mūsų įranga nemiega, dirbame nuo ryto iki vakaro.
- Ar Lietuva yra pajėgi tapti šios srities lydere?
- Aš esu už tai, kad Lietuva taptų bioekonomikos šalimi. Tai reiškia, kad lietuviai, turėdami gerą mokslinį potencialą, gali tik patvirtinti faktą, kad XXI a. - biologijos amžius. Jau nuo senų laikų mūsų mokyklose buvo gerai ruošiami biologijos, imunologijos, chemijos, medicinos studentai, tad jau galime judėti į naują etapą – gaminti naujus produktus, naudodami gyvus organizmus.
Pavyzdžiui, visą laiką agituoju, kodėl mes – jūrinė valstybė – iš Baltijos jūros pasiimame tik silkę? Kiek pasiektume, jei Klaipėdos universitetas pradėtų pilnų tempu vystyti jūrinę biotechnologiją!
- Papasakokite apie darbą įmonėje „Biotechpharma“? Kaip prie kiek anksčiau įvardintos Lietuvos vizijos prisidedate Jūs?
- Mano kompanija labai dinamiška, ji kasdien reikalauja naujų žinių. Per metus vykdome po 15 projektų su įvairiomis užsienio kompanijomis. Šie projektai patys įvairiausi – nuo genų klonavimo į žinduolius arba mikroorganizmus iki baltymo atidavimo švirkšte klinikiniams tyrimams.
Gerai tai, kad jauni žmonės, atėję pas mus, geba iškart įsijungti į mūsų darbus. Tai, ką turime čia, nenusileidžia Oksfordui, Stanfordui ar Izraelio kompanijoms. Beje, turime užsakymą ir iš Oksfordo universiteto.
2012 m. pradėjome nuo 100 000, o šiemet, duok dieve, artėsime prie 20 mln. eurų pardavimų per metus. Tai tik įrodymas, kokį šuolį galima padaryti biotechnologijų srityje.
Apie 20 proc. čia vykdomų darbų yra savi projektai, 80 proc. - užsienio užsakymai.
- Panašu, kad globaliems tikslams puikiai išnaudojate mokslo ir verslo duetą.
- Geriausia partnerystė tarp mokslo ir verslo yra tada, kai vienoje įmonėje yra ir gamyba, ir mokslas. Jei įmonė susikuria savo mokslinį padalinį, ta draugystė tada vystosi labai greitai. Kitas būdas – jei mūsų universitetai pradėtų kurti tarptautinio lygio technologijas. Jei jie nedirbs globaliame lygyje, tos partnerystės nebus. Negali mąstyti tik apie lietuvišką rinką, kuri yra mažytė. Mokslą reikia kurti globalų, reikia licencijuoti patentus ir iš to gauti pinigus – tada ta partnerystė vyks taip, kad net dūmai rūks. Kol kas neturime ką parduoti.
Mokslas nėra lietuviškas, jis yra globalus.
- Dirbate „Santaros“ slėnyje. Ar jau galima teigti, kad projektai čia verda visu pajėgumu?
- „Santaros“ slėnis yra puikus atsakas visiems skeptikams, kurie sakė, kad slėniai neturi ateities. Tai yra puiki bendradarbiavimo forma. Mes, pavyzdžiui, puikiai sutariame su KTU, VGTU.
Kaip „Santaros“ slėnio prezidentas galiu patvirtinti, kad darbai įsisukę, čia dirbančios įmonės kuria, dirba, pardavinėja ir ne tik Lietuvoje. Todėl aš esu nusivylęs tais skeptikais, kurie sakė, kad slėniai buvo klaida, be reikalo sukišti pinigai.
Kiekvienas slėnis turi savo nišą, savo sritį. „Santaros“ slėnis yra biomedicinos lyderis. Aš pats turiu naują įmonę, kuri dirba su kamieninėmis ląstelėmis. Po metų susitiksime jau kitoje vietoje ir tada galėsiu papasakoti, kaip kamienines ląsteles naudosime žmonių gydymui.
- O gal galite pasidalinti, kokia šios sėkmingos įmonės paslaptis?
- Valstybė investavo, tačiau ne į gražias akis. Teko sunkiai dirbti. Gavome apie 100 mln., tačiau visi privatininkai čia įdėjome, investavome dar iki 300 mln. Kai esi įdėjęs savo pinigų, tikrai žiūri, kad tau būtų grąžos. O dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Todėl, pavyzdžiui, kai duoda pinigų universitetams, jie turėtų bent šiek prisidėti iš savų. Net vienas milijonas savų investicijų priverstų kitaip žiūrėti į pinigus, kuriuos tu valdai.
Turiu žmonių, kurie pas mane dirba baigę Oksfordo universitetą. O, kad mūsų universitetus baigę žmonės turėtų tiek žinių ir man nereikėtų jų iš naujo 3-4 mėnesius mokyti viso biotechnologijos kurso... Visi jauni žmonėms dar kartą turi išlaikyti mano kursą. Permainų mūsų universitetuose tikrai reikia, tačiau jie turi orientuotis ne tik į žmonių ruošimą.
