Tokią išvadą Seime vykusiame Migracijos ir Priklausomybių prevencijos komisijų posėdyje pristatė minėto centro prezidentas Gintaras Chomentauskas, kalbėjęs apie „Lietuvos emocinės būsenos tyrimą“.
Reiškinį vadina demografine katastrofa
Jis pasakojo, kad respondentams buvo užduotas konkrečiai toks klausimas: „Jei galėčiau išvykti ir gauti darbą pagal specialybę, tai emigruočiau į išsivysčiusią Vakarų šalį (Europa, JAV)“. Tuo esą siekta apčiuopti emigracijos tendencijas.
„Vaizdelis Lietuvoje: daugiau nei 50 proc. sako, kad tokiomis sąlygomis – tikrai taip. Atrodytų, dar pusė bėdos, pusė Lietuvos, bet, kai pažiūrėjome į amžiaus grupes, čia jau kvepia, nežinau, demografine katastrofa. Kitaip tariant, šiuo metu daugiau nei 90 proc. jaunuolių (15–19 metų žmonės – DELFI) sako: „Aš emigruosiu.“
Kai pašnekiname kokybiškai, atrodo, kad Lietuvoje gyventi „nėra lygis“, „yra kaimas“, „čia niekas nevyksta“ ir „niekas niekuomet nevyks“, „kaip iš viso žmonės gyvena, nežinau“. Dėl to „kažkur varysiu“ ir „kažką susikursiu“. Kitaip tariant, matome aiškų fenomeną, kurio didelę dalį kaltės tenka prisiimti ir man pačiam, ir, matyt, Jums, kad „nepardavėme“, neįtikinome jaunų žmonių, kad Lietuva yra normalus ir civilizuotas, geras kraštas su milžiniškomis galimybėmis“, – kalbėjo G. Chomentauskas.
Pataria ne susigrąžinti išvažiavusius, o telkti pastangas galimybėms demonstruoti
Jo teigimu, 2008 m. situacija dar buvo gana pusėtina, noras pamatyti ką nors naujo, pakeliauti į priekį vedė apie 70 proc. to paties amžiaus jaunuolių, o po 8 metų šie skaičiai padidėjo 20 proc.
„Išvažiuoja tie, kurie emociškai nepatenkinti Lietuva, negali prisitaikyti, jaučiasi nereikalingi. Problemos sprendimas yra patrauklumo puoselėjimas. Ne susigrąžinti išvažiavusi emigrantą (čia kaip susigrąžinti žmoną, kuri jau iškeliavo pas kitą: gal yra galimybių, bet kainuoja, nebe kokia, pagyvenusi kitur, kitaip į mane žiūrėtų) – pastangas turėtume telkti į galimybių demonstravimą“, – aiškino pranešėjas.
G. Chomentausko teigimu, tai, kad emigruoti taip veržiasi jaunimas, tik vienas įrodymų, kad emigracija nėra susijusi vien su pinigais.
„Jie dar net darbo jokio neparagavo, didelė dalis negavo jokio atlyginimo“, – pastebėjo pranešėjas.
Tarp pajamų nuo 350 eurų ir nepasitenkinimo Lietuva ryšio neįžvelgia
Anot jo, jaunimo pasididžiavimas Lietuva labai priklauso nuo įvykių šalyje. Pavyzdžiui, reikšmingas kritimas matyti 2010 m., 2014 m. užfiksuotas pagerėjimas, o vėliau kreivė vėl leidžiasi žemyn.
„Gana sudėtingas skaičiavimas, nekalbėsiu apie detales, bet mes padarėme sąsajas tarp grynųjų namų ūkio nario pajamų ir nepasitenkinimo gyvenimu Lietuvoje. Kai suma yra 250 eurų ar mažiau, ryšys yra. Galima sakyti, kad mes jį fiksuojame. Tada, kai pajamos yra 250-350 eurų, dar kažkiek matome, bet nebegalime teigti, kad tai yra statistiškai pakankamai reikšminga. Kai daugiau nei 350 eurų, mes sakome, kad nėra tokio ryšio“, – kalbėjo jis.
Todėl, G. Chomentausko teigimu, tikslinga teigti, kad didžiausia mūsų, lietuvių, bėda – trūksta laimės, pasitenkinimo gyvenimu, pajautimo, kad esame reikalingi ir priklausome šiai šaliai, o ne pinigų.
Patyrė tuos pačius dalykus, o dabartinė situacija – visiškai kitokia
Anot pranešėjo, esame lyderiai asmenimis, kurie žudosi arba galvoja apie savižudybę, negatyvumu, bloga nuotaika, emigracija, sergamumu širdies ir kraujagyslių ligomis. Nors esame linkę tai sieti su asmeniniais žmogaus išgyvenimais ir patirtimi, esą reikėtų žvelgti ir į visuomenę, kurioje gyvename.
„Mes linkę užkrauti atsakomybę dėl šių įvykių blogiems genams, kad tokie jau esam, arba posovietiniam, pokariniam laikotarpiui, sakome, kad tai supriešino žmones ir padarė milžinišką žalą, tačiau kitos šalys (estai, latviai, lenkai) patyrė tuos pačius dalykus, o dabartinė jų situacija yra visiškai kitokia“, – pastebėjo jis.
G. Chomentausko teigimu, negalima sakyti, kad pastaruosius veiksmus lemia tik mūsų šalies patirtis. Tarkime, prasta ekonominė situacija, nes, pavyzdžiui, Graikijoje vyrai žudosi kelis kartus mažiau nei Lietuvoje. Kita, esą tie patys lenkai, vartojantys panašų maistą, turintys panašių alkoholio vartojimo įpročių, yra posovietinės šalies atstovai, ir jie daugiau nei 2 kartus rečiau miršta nuo širdies kraujagyslių ligų.
Viską esame linkę vertinti blogai
G. Chomentauskas baksnojo pirštu, kad Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti nesukurtas nė vienas filmas, esą purvu apipilti visi asmenys, kuriuos galima vadinti Lietuvos herojais.
„Mes linkę vertinti, kad ir kas įvyktų Lietuvoje, blogai, pokyčius – kaip neatitinkančius mūsų poreikius, konstatuojame bejėgiškumą, kad nieko negalime padaryti“, – bambėjimo faktorių pabrėžė Žmogaus studijų centro prezidentas.
„2008 m. apklausoje buvo toks klausimas: „Kaip Jūs vertinate ekonominius pokyčius per pastaruosius 3 metus?“ Iki 2008 m., gal prisimenate, mes augome 4–7 procentais, stiprus augimas BVP. Koks vertinimas? Neigiamas. Mes vis tiek matome tik neigiamus dalykus“, – pastebėjo G. Chomentauskas.
Jo teigimu, esą prie to prisideda ir visuomenės informavimo priemonės, neva skleisdamos pernelyg daug neigiamos informacijos.
„2016 m. pristatydamas tyrimą sakiau, kad yra gerų naujienų, nes uodegėlės atrodė pasvyravusios, bet dabar sakau: „Nežinau“. Atrodo, į tą pačią balą vėl brendame. <...> Mes sąmoningai tarsi nekuriame dalykų, apie kuriuos 90, 80 ar 70 proc. visuomenės pasakytų: „Štai čia lygis“, „Tai įdomu“. Neieškome vienijančių dalykų“, – kaip reikėtų spręsti problemą, patarė G. Chomentauskas.
