

DELFI publikavo 12 tekstų apie žmones, savo darbui atsiduoda su kaupu, kurie padeda ne tik todėl, kad reikia, bet ir todėl, kad nori. Kurie neužsimerkia neteisybei ir nepalieka pamirštųjų vienumoje.
„Tokie žmonės mums atrodo ypatingi. Išties, jie turbūt taip apie save niekada negalvoja. Todėl, kad jiems tai, ką jie daro, kaip gyvena, kaip dirba, atrodo, kad taip ir turi būti, tai jų kasdienybė ir taip privalo būti.


„Tai žmonės, kurie kas rytą į darbą keliauja ne tik su užsidegimu, bet ir besąlygišku atsidavimu. Jie vilkdamiesi uniformą niekada nežino, kaip ir kuo baigsis jų pamaina, su kokiais sunkumais jie susidurs ir kokias, ne visada lengvai pakeliamas emocijas teks išgyventi.
Bet jie visada pasiruošę ištiesti pagalbos ranką nepriklausomai nuo žmogaus būsenos, nusiteikimo ar praeities. Tai ir tie, kurie nepaisant piktų autobuso keleivių žvilgsnių ar pastabų, atsako šypsena ir padaro viską, kad kasdien savo tikslą pasiektume ne tik laiku, bet ir saugiai“, – renginyje sakė V. Benokraitis.

„Didvyriais dažnai vadiname tuos žmones, kurie nuveikia didžius darbus, paaukoja gyvenimus ar net gyvybes vardan šalies ir jos žmonių. Savo darbuose jūs esate lygiai tokie patys didvyriai, nes kasdien mūsų šalį ir kiekvieną iš mūsų apsaugote nuo abejingumo, nuo kitų negerovių.
Juk būtent abejingumas dažnai pradeda griauti žmonių santykius, šeimas, visuomenes ar valstybę. Jūsų darbai ir jūsų gyvenimai iškelia gana sunkų klausimą: o kas, jei ne aš? Kiekvieno iš jūsų istorija suteikia vis naują prasmę šiam klausimui. Lenkiu galvą prieš jus, nes kasdien to paklausiate: o kas, jei ne aš?“, – kalbėjo M. Jundulas.
Projekte pagerbta Bendrojo pagalbos centro darbuotoja Jurgita Prokopenkovienė pažymėjo, kad prezidentūroje susirinkę žmonės dažnai atiduoda visą save stengdamiesi padėti kitiems, tačiau dažnai visuomenėje lieka nepastebėti.
„Šiandien kalbame apie herojus tarp mūsų. Kas jie man? Tai žmonės, turintys nesavanaudiškų kilnių tikslų. Jų siekiantys negailėdami savęs, drąsiai įveikdami visas kliūtis, nepaisydami skeptiško kitų požiūrio ir tikėdami tuo, ką daro. Todėl šiandien visiems linkiu neprarasti tikėjimo ir eiti pirmyn“, – sakė J. Prokopenkovienė.
Pagerbti herojai
Šiemet projekte „Herojai tarp mūsų“ aprašėme žmonių kasdienybę, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti niekuo neišsiskiriantys, tačiau savo darbą atlieka su didžiuliu užsidegimu.
Vaida Bandzaitė dėl auglio galvoje apako 10-ties, o Andžejus Ravanas 18-kos, tačiau nenuleido rankų. Dabar Vaida dirba masažuotoja, o Andžejus tapo reginčiųjų vedliu ir veda jiems seminarus tamsoje, kuriuose regintieji mokosi ugdyti kitus savo pojūčius. Šiuo metu pora gyvena kartu nuomojamame būste visiškai savarankišką ir visavertį gyvenimą.


Lietuvos kurčiųjų vyrų krepšinio rinktinės treneris Algimantas Šatas savo darbui jau atidavė daugiau nei 50 metų. Dirbdamas su kurčiais krepšininkais vyras ne tik pramoko gestų kalbą, bet ir su komanda pasiekė puikių rezultatų – ne kartą iškovojo ne tik Europos, bet ir pasaulio čempionų titulus.
Laiškininke Edita Geštautienė dirba jau dešimtmetį. Savo krašte – Kelmėje ir apylinkėse – ji buvo pirmoji paštininkė, kuri pas žmones važiuodavo jau ne dviračiu, o automobiliu. Moters senyvo amžiaus kaimų gyventojai kaskart laukia išskėstomis rankomis – ji ne tik atneša paštą, pensijas, bet ir pabendrauja su kaimo gyventojais, kartais, kai šie prašo, atveža duonos ar kitų reikalingų produktų. Net ir pakliuvusi į įvairias situacijas E. Geštauskienė deda visas pastangas, kad laiškas, kuris ypač senoliams dažnai būna labai brangus ir svarbus, adresatą pasiektų laiku.
Bendrojo pagalbos centro darbuotoja Jurgita Prokopenkovienė dirba itin atsakingą ir psichologiškai įtemptą, tačiau visuomenėje dažnai neigiamą atspalvį turintį darbą. Moteriai tenka bendrauti su nelaimės ištiktais žmonėmis ir ne tik išsiaiškinti visus niuansus, kad būtų galima kuo greičiau žmogui suteikti pagalbą, bet ir teikti psichologinę, emocinę paramą šoko ištiktiems, susijaudinusiems piliečiams.


Šiandien dažnas nė neįtaria, kad žaviai atrodanti Ortopedijos technikos vadybininkė Roberta Orlauskaitė išgyveno tikrą gyvenimo dramą, kurioje teko paaukoti vieną koją. Į skaudžią avariją pakliuvusi Roberta po kojos amputacijos nepasidavė, nugalėjo visas baimes, o šiandien ir pati dirba įmonėje, siūlančioje ortopedinius protezus. Negana to, mergina jodinėja žirgais ir savo pavyzdžiu panašaus likimo žmonėms rodo, kad kai nori – viskas įmanoma.

Policininkas Arūnas Guga dirba jau 26-erius metus ir jau galėtų savo uniformą padėti į spintą, tačiau, kaip pats teigia, nori padėti žmonėms. A. Guga kone kasdien darbe patenka į pavojingas situacijas, tenka susidurti su žemiausio socialinio sluoksnio žmonėmis, tačiau net ir bendraudamas su konfliktiškais asmenimis nepraranda humoro jausmo, o jėgą naudoti stengiasi tik iš tiesų kritiškose situacijose.
Nors dažnas lietuvis antstolius įsivaizduoja kaip šaltus ir kietaširdžius, Brigitos Plavinskienės pavyzdys įrodo, kad iš tiesų tai tik visuomenės prilipdyta etiketė. Nors daugelis mano, kad antstoliai tik išieško įvairias skolas, moteris vienišiems tėvams padeda spręsti finansines problemas, derina susitikimus su vaikais ir t.t. Kaip pati sako, šios istorijos yra pačios jautriausios. Be to, B. Palavinskienė jau ketverius metus rūpinasi ir savanoriškai padeda vienai socialiai remtinai šeimai.