Prabanga tviskantis „Liquid art house“ nėra vien tik restoranas. Tai kartu ir meno galerija, kurioje eksponuojami paveikslai, kiti meno dirbiniai, kuriuos čia pat galima ir įsigyti.
“Idėja tokia, kad viskas yra menas. Norėjau meną padaryti prieinamu, kad kiekvienam galima būtų prie jo prisiliesti. Man ir maisto gaminimas yra menas, pavyzdžiui mūsų virtuvė yra atvira ir šefai, kaip menininkai kuria maistą”, - pasakojo jau kelis dešimtmečius Amerikoje gyvenanti Rūta.
Čia ji atsirado kone atsitiktinai. Dar praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje prieš Nepriklausomybę jos mama gavo vizą į JAV, kur gyveno jos giminės, pabėgusios į Ameriką per Antrąjį pasaulinį karą.
„Važiavau į tuometinį Leningradą tik palydėti mamos ir vos ne juokais pagalvojau, kad reikia užpildyti vizą“, - pasakojo lietuvė. Vizą ji gavo ir 1990 metais, vos baigusi vidurinę mokyklą, išvyko į Ameriką, tačiau grįžti nespėjo – įbaugino kruvini 1991-ųjų sausio įvykiai.
Amerikietišką svajonę pasiekė sunkiu darbu
Nusprendusios kurį laiką dar pasilikti Amerikoje Rūtos pradžia buvo sunki – ji buvo kone vienintelė lietuvė, nemokėjo anglų kalbos, nepažinojo amerikiečių kultūros, jautėsi nedrąsiai, kankino nepilnavertiškumo kompleksai.
„Tuo metu tenorėjau pavalgyti, apie tokius dalykus, kaip restoranas ar galerija net negalvojau, - prisiminusi pirmuosius sunkius metus juokėsi pašnekovė. - Gal lietuviškas užsispyrimas, tikėjimas, kad lietuviai – darbštūs žmonės padėjo. Supratau, ką reiškia amerikietiška svajonė – reikia turėti daug vidinio postūmio, sunkiai dirbti ir įrodyti sau bei kitiems, kad gali viską pasiekti”.
Darbo nebijojusi mergina nėrė į veiklą – vienu metu teko dirbti kelis darbus ir tuo pačiu metu krimsti mokslus.
Darbšti lietuvė galiausiai prasimušė iki Volstryto – čia ji 12 metų dirbo investicinės bankininkystės srityje, kur nuo eilinės tarnautojos iškilo iki viceprezidentės. Tačiau smogusi 2008-ųjų finansinė krizė skaudžiai palietė ir lietuvės karjerą. Persikrausčiusi į Bostoną Rūta vis dažniau pagalvodavo, kad nori turėti kažką savo.
“Mėgau meną, pasėdėti prie kavos ir galvodavau, kaip būtų įdomu atvežti menininkų kūrinius iš Lietuvos ir čia parduoti. Ši mintis liko ir išaugo į kai ką daugiau”, - pasakojo R. Laukien.
2012-ųjų rudenį ji jau įsivaizdavo, kaip atrodys “Liquid art house” - padalinta į tris dalis, kur veiks didelis restoranas, baras ir meno galerija. Tuomet rodydama projektą moteris turėjo aiškią viziją, tačiau neįsivaizdavo, su kokiais sunkumais susidurs.
Susidūrė su biurokratija
“Kai pradedi, tai geriau nežinoti, kas laukia. Užtruko tikrai daug laiko – beveik metus ieškojau vietos, tada metus užtruko statybos. Galbūt buvau naivi, bet mane nustebino biurokratija. Maniau, kad tai yra amerikietiška svajonė, juk sukursiu darbo vietų, skatinsiu verslą, priims išskėstomis rankomis, bet buvo labai sunku”, - pabrėžė Rūta, kuri į “Liquid art house” investavo ne vieną milijoną dolerių.
Žmones teko samdyti per profsąjungas, kurios Bostone itin stiprios, tad tai atsiėjo tris kartus brangiau, nei įprastai. Šiuo metu “Liquid art house” dirba apie 50 žmonių. Be to, teko pakovoti dėl įvairių leidimų. Pavyzdžiui, su kaimynais iš pradžių nesutarta dėl leidimo prekiauti alkoholiu.
“Jie galbūt manė, kad čia bus įkurtas koks naktinis klubas ir norėjo, kad alkoholiu būtų prekiaujama iki 11 valandos vakaro, nors Bostone paprastai leidžiama iki 2-os valandos nakties.
Tai net kai nusipirkau alkoholio licenciją, kuri kainavo nepigiai – 250 tūkst. dolerių, turėjau gauti kaimynų asociacijos leidimą. Galiausiai po ilgos kovos leido nuo sekmadienio iki trečiadienio pardavinėti iki 12-os nakties, o likusiu metu – iki 1-os valandos nakties. Dar negavau licencijos, leidžiančios čia groti didžėjui, nors norėčiau”, - pasakojo lietuvė.
Amerikiečius sužavėjo lietuviški varškėčiai
Rūta pabrėžia, kad jos įkurta vieta Bostone yra unikali - tokių daugiau nėra, mat tai - ne šiaip vieta prabangiai pavakarieniauti. Čia nuolat rengiamos parodos, kur eksponuojami meno kūriniai iš viso pasaulio. Žinoma, ir iš Lietuvos.
“Dar dirbdama banke bandžiau prisidėti prie Lietuvos ekonomikos. Į tėvynę grįžtu kelis kartus per metus. Į Bostoną esu pritraukusi lietuvių menininko Rimanto Dichavičiaus parodą. Remigijus Kriukas čia labai sėkmingai pardavinėjo dirbinius iš stiklo. Lietuviai čia vis dar savotiška egzotika, nors Lietuvos vardą, skirtingai nei 1990 metais, jau žino, ypač žydai”, - pasakojo verslininkė.
Lietuvos vardą tiesiogiai čia garsina ne tik menininkai, bet ir maistas. Rūta didžiuojasi, kad virtuvėje garsūs šefai kuria 15 rūšių virtinių, iš kurių populiariausi – lietuviški varškėčiai.
“Padarėme virtinius su sūriu (cheese dumplings), bet niekas jų nepirko. Pakeitėme pavadinimą į “lietuviškus virtinius” (Lithuanian cheese dumplings) ir iš karto tapo vienu populiariausių patiekalų. Tiesa, čia juos darome ne su grietine, o kiek kitaip”, - pasakojo Rūta.
Prabangūs, daugiau nei 20 dolerių kainuojantys virtiniai čia yra patiekiami ir su grybais, ir su kriauše bei gouda sūriu, pagardinti garstyčių padažu, ir raudoni su burokėliais.
“Varškę perkame iš vietinio turgaus”, - pabrėžė R. Laukien, kuri pripažino, kad stengiamasi išlaikyti aukštą lygį, nors jos įkurta vieta nėra brangiausia Bostone - žmogui vakarienė kainuoja apie 70-75 dolerius.
Po apdovanojimų - naujos ambicijos
Lietuvės restoranui sekasi - “Liquid art house” jau ne sykį pateko į karčiausių Bostono restoranų dešimtukus, pelnė apdovanojimą už geriausius desertus, o virtuvė stengiasi laikytis Rūtos filosofijos – viskas gali būti menas. Todėl lietuvių menininko R. Kriuko stiklo dirbinių įkvėpti virtuvės šefai stengiasi nustebinti ir forma, pavyzdžiui iš cukraus išpūtę lempą, kurios viduje patiekiamos žąsų kepenėlės.
“Man tai daugiau yra namai, kur eksponuojamas menas, noriu pakeisti jo supratimą. Tokia buvo mano svajonė ir ji visiškai išsipildė – mėgstu meną ir maistą, tad juos ir parduodame. Viskas, ką čia galite išvysti – nuo paveikslų iki žvakidžių, indų ir žinoma maisto”, - sakė R. Laukien.
Ji pripažino, kad rasti tinkamų žmonių nėra lengva, kaip ir Lietuvoje.
“Nemažai ir atleidau, ir pasamdžiau, ypač sunku rasti gerus vadybininkus, kuriais gali pasitikėti, juk pati negaliu dirbti dieną ir naktį. Kita vertus, dalį žmonių teko atleisti ir smarkiai pakilus mokesčiams, susijusiems su sveikatos apsauga”, - pasakojo Rūta.
Jos manymu, Lietuvoje pasiekti tai, ką pasiekė JAV jai vargu ar būtų pavykę.
“Anksčiau sakiau, kad visada grįšiu į gimtinę. Bet kai po pirmųjų 5 ar 7 metų pirmą kartą grįžau į Lietuvą, sau pripažinau kad greičiausiai taip neatsitiks”, - sakė lietuvė, kuri JAV jau yra sukūrusi šeimą ir šią šalį vadina savo namais.
“Tad į Lietuvą greičiau atvažiuoju, nei grįžtu”, - šyptelėjo moteris. Tačiau ji pripažino, kad turi didesnių ambicijų, kurios galbūt paliestų ir Lietuvą.
“Dar daug ką galiu daryti. Man juk sakė, kad rimti menininkai čia nieko neeksponuos, bet nutiko priešingai. Iki Michelino žvaigždučių dar tolokai, bet, žinoma, norėtume siekti ir prestižinio “James Beard award”.
Be to, norėčiau atidaryti panašias vietas ir kituose miestuose, netgi tarptautiniu mastu, o gal ir Lietuvoje, kodėl gi ne? ”, - optimizmo neslėpė nuo nieko pradėjusi ir sėkmingą verslą sukūrusi lietuvė.
