Darbo vietą rado bažnyčioje
Susitikimui su Lina teko apsirengti šilčiau – daugiau nei 400 metų menančioje Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje šalčiau nei lauke. Net nespėjame apžvelgti visų įmantrių bažnyčios interjero detalių, mat, pašnekovė Lina drąsiai toliau žingsniuoja iš bažnyčios į vienuolyno koridorius. Jos rankose – raktai, kurių pagalba galime patekti į tuos kelis kambarius, kuriuose gali lankytis pasauliečiai. Kiti kambariai užrakinti, tad belieka tik spėlioti, kokios paslaptys ten slepiasi.
Pagaliau pavyksta rasti šiltą kampelį ir Lina vis sunerdama pirštus prasitaria, kad priprato ir apsiprato su mintimi, jog jos darbo vieta – bažnyčia. Anot Linos, prie tokio neįprasto fakto pripranta ne tik darbuotojai, bet ir tie, kurie čia užsuka kiekvieną sekmadienį. „Jie taip pat pripratę prie bažnyčios kaip ir prie savo namų. O aš dirbu nuo 1990 metų. Per tiek laiko – tikrai pripratau“, – juokiasi moteris.
Kretingoje gimusi ir augusi Lina sako, kad vargonininkavimas yra jos jaunystės meilė. „Šį darbą pradėjau dirbti dar būdama studentė. Buvau Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos studentė, kai mane pakvietė iš pogrindžio išėję broliai“, – sako Lina ir priduria, kad broliai ją pasikvietė pirmiausiai ne būti vargonininke, o vadovauti vaikų choro būreliui.
Tačiau po maždaug metų vadovavimo chorui, tuometinis vargonininkas išvyko iš Kretingos. Vakarais, pamena Lina, niekas mišiose negrodavo. „Broliai paprašė, kad vakarais pagročiau vargonais. Tokio didelio skirtumo tarp grojimu vargonais ir fortepijonu – nėra. Galima groti vargonais, jeigu valdai fortepijoną“, – sako Lina ir patikina, kad įgūdžių užteko, kad galėtų palydėti giesmelį liturgija.
Fortepijonu, neslepia Lina, šiandien groja itin retai. Pagrindinis jos instrumentas – elektriniai vargonai. Ir nors šiuo metu bažnyčia neturi senovinių vargonų, Lina pasakoja, kad būtent su tokiais pradėjo groti.
Čia mūsų dienos, čia mūsų naktys
Viso pokalbio metu Linos pirštai neranda ramybės, tai suka laidą, tai tyrinėja medinio stalo paviršių. Pasiteirauju, kiek Linos gyvenime užima darbas – juk jos vienas iš pagrindinių darbo įrankių – pirštai, nenurimsta. „Sunkus klausimas. Būtent šitas darbas – svarbią. Kai dirbi vargonininko darbą, esi įrėmintas visomis prasmėmis. Ypač laiku. Kaip ir kunigai, vargonininkai neturi laiko kitiems dalykams per didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas. Mūsų čia dienos, mūsų čia naktys būna“, – neslepia moteris. Ypač, pastebi ji, per didžiąją Velykų savaitę jai tenka daug laiko praleisti bažnyčioje.
„Nežinau ką pasakyti dėl to, kokią vietą mano gyvenime užima darbas. Turbūt, kaip kiekvienam žmogui mylimas darbas. Nelabai skaičiuoji valandų ir, kaip mes kalbėjome anksčiau, jeigu atsiranda kažkokie kiti užsiėmimai ir tu nesuderini to, vis tik to darbo naudai apsisprendi“, – sako Lina.
Anot jos, artimieji prie tokio Linos darbo, jau priprato. „Aš ir pati kartais pavargstu ir man norisi po Velykų mišių su visais sėsti prie stalo, bet mano artimieji yra surikiuoti pagal mano režimą. Sėdame prie stalo tik tada, kada aš atsilaisvinu. Bet daug metų dirbu tokį darbą, visi yra pripratę“, – sako Lina.
Vargonininkė pabrėžia, kad jokiu būdu savęs nelaikytų darboholike. „Galvoju, kad darbas yra tiktai darbas. Darbas negali užimti daugiau nei trečdalio tavo paros. Darboholikų žmonių nukenčia ir artimieji. Esu visiškai nusistačiusi prieš darboholizmą. Darboholikė nesu nei teoriškai, nei praktiškai“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pasiteirauju, ar Linos darbas nereikalauja daugiau nei kitų. „Dar vienas sunkus klausimas. Iš principo pats darbas kaip darbas yra toks pats kaip ir kitų. Bet koks darbas yra pašvęstas, jeigu žmogus jį atlieka nuoširdžiai. Jeigu žmogus iš tikrųjų priima atsakomybę, labai sąmoningai, sąžiningai, tai bet koks darbas yra pašvęstas.
Kalbant apie vargonininko darbą, tai jis galbūt tuo ypatingas, nes nuolat esi šventų dalykų sūkuryje. Nuolat girdi šventą raštą, giedi giesmes. Visada turi būti jautrus, nes beveik visu laiku dalyvauji maldoje. Tuo šis darbas ypatingas. Galvoju, kad tai ne vargonininko nuopelnas, kad toks jo darbas. Ta sritis yra labai pašvęsta“, – mano Lina.
Darbas, kurio niekas nenori
Vargonininkai Lietuvoje, anot Linos, yra nykstanti rūšis. Kaip pasakoja pašnekovė, Klaipėdos universitete buvo įsteigta nauja specialybė – vargonavimas ir chorvedyba. Atsiradus šiai specialybei, pamena pašnekovė, į ją stojo nemažai žmonių. „Bet paradoksas toks, kad baigę studijas, nė vienas nenori būti vargonininku“, – teigia Lina.
Lina Kretingoje vadovauja Sumos chorui. Jam, sako Lina, reikalingas akomponiatorius, žmogus, kuris valdytų vargonus. „Mano specialybė yra choro dirigentas. Aš apskambinau visus savo pažįstamus – niekas nenori būti vargonininku. Nei jauni, nei pagyvenę. Kodėl taip yra, aš nelabai galėčiau pasakyti. Galėčiau spėti.
Pirmas dalykas, ko gero, yra didelis įsipareigojimas švenčių metu. Tu iš tikrųjų esi pririštas 7 dienas per savaitę, jeigu esi vienas vargonininkas. Jeigu ne, tai sekmadieniais ir per visas šventes. Kitas dalykas – piniginiai dalykai. Parapijos neišgali mokėti gerų algų. Profesionalai, kurie baigė muzikos specialybę, paprastai pinigų uždirba kažkur kitur“, – atvirai sako vargonininkė.
Akomponiatorius reikalingas, sako Lina, nes šiuo metu ji atlieka dviejų žmonių darbą. „Sėdžiu prie vargonų. Choras man yra už nugaros. Įsivaizduokite, chorvedžiui pastatė chorą už nugaros – juokiasi Lina – ir aš neturėdama rankų, nes groju ir su rankomis, ir su kojomis, su galva bandau už savęs esančiam chorui vadovauti“.
Lina pasakoja, kad seniau kiekvieną dieną dirbo dešimtmečiais, o dabar turi privilegiją: nedirba penktadieniais ir šeštadieniais. „Aš labai nemėgstu kalbėti apie darbą kaip apie pašaukimą, manau, kad tai nėra visiškai teisinga. Nors yra įprasta sakyti, kad mediko darbas yra pašaukimas, kunigo darbas yra pašaukimas. Man atrodo, kad ne visai taip. Bet santykis su darbu turi būti ypatingas, kad tu ryžtumeisi kažką paaukoti: savaitgalius, šventes, gerą atlyginimą ir visokius tokius dalykus“, – teigia Lina.
Lina sako, kad vargonininko darbas seniau jai atrodė šiek tiek mistinis. „Kai nuvažiuoju į katedras, kurios turi didelius vargonus, jie užgroja, o vargonininko nesimato, jis ten kažkur padangėje sėdi, tai būna keista. Bet taip būna, kai atsiriboji nuo to, ką pats darai. Man asmeniškai atrodo labai mistifikuotas darbas, kai žmogus dirba kažkokioje laboratorijoje, su kažkokiomis dalelytėmis, mikrobais, bakterijomis. Manau, kad jei dirbčiau tą dirbą, mistika būtų labai apčiuopiama“, – juokiasi Lina.
Prasmę rado Jeruzalėje
Lina juokiasi, kad šimtą kartų buvo kilusi mintis mesti vargonininkės darbą. „Gal net daugiau. Aš iki šiol galvoju, kad kažkada kažką dirbsiu. Man jau daug metų ir vis tiek dar neatradau tos srities, kuri man yra skirta, žadėta, kurioje galėčiau žymiai daugiau padaryti nei darau dabar“, – sako Lina. Svajonių darbas, svarsto Lina, tikriausiai yra susijęs su kultūra.
„Apie vargonininko darbo metimą turbūt galvoju per kiekvienas Velykas. Man patinka, ką aš darau. Galvoju, ar yra logiška tokiame amžiuje dar ieškoti savęs, bet man ko gero taip yra“, – juokiasi Lina ir surimtėjusi priduria, kad galbūt taip ir savęs neatras.
Bekalbant apie savęs atradimą, Lina užsimena, kad vienerius metus gyveno Jeruzalėje, ten asistavo vargonininkui, Magnificat muzikos instituto direktoriui, broliui pranciškonui Armando Pierucci. Lina prasitaria, kad Jeruzalėje į jos rankas buvo patikėtas ir Šventosios žemės krikščionių choras.
„Tada man nekilo abejonių, kad esu ten, kur turiu būti. Buvo toks užtikrintumas. Bet čia nežinau, ar taip yra. Man labai patinka šis darbas, bet vis tik kažko ilgiuosi Jeruzalėje“, – pritilusiu balso prasitaria Lina.
Pasiteiravus, ko labiausiai Lina pasiilgsta Lietuvoje, pašnekovė pastebi, kad kai nuvažiuoji kaip turistas, gali konkrečiai pasakyti, kas patiko, ko pasiilgo. „Kai ten gyveni, dirbi negali tiksliai pasakyti. Ta bendra atmosfera...ten kitoks dvasingumas negu Lietuvoje. Aišku, tai lemia bendra specifika: pagrindinę krikščionių dalį sudaro arabai, esi šventojoje žemėje. Mano chore buvo žmonių iš įvairių šalių. Viskas, ką ten patiri yra įstabu“, – įsitikinusi Lina.
Svarstantiems tapti vargonininkais, Lina sako nedvejoti. „Visą laiką esi dvasinio gyvenimo centre. Jeigu Šventąsias mišias laikyti tikėjimo išraiškos kulminacija, tai nuolat esi tame. Tai viena priežastis rinktis vargonininko kelią, jei žmogui rūpi dvasinis gyvenimas.
Antras dalykas – bendruomenės išgyvenimas. Jei parapija pavykusi, tai yra stiprus bendruomeniškumas. Žmogui bendruomenė yra svarbi. O trečia – sakralinė muzika yra pati gražiausia muzika pasaulyje“, – įsitikinusi Lina.
Pažink bernardinų istoriją plačiau: https://bernardinutakais.lt/
