Baidarės ir Merkio upė: kaip sugyventi?

Dzūkijoje esanti Merkio upė yra vienas dažniausių baidarininkų pasirinkimų. Akivaizdžiai didėjant norinčiųjų pasiplaukioti skaičiui, auga ne tik baidarių nuomos paslaugas siūlančių asmenų skaičius. Daugėja ir klausimų, kokį poveikį tai turi kraštovaizdžiui.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovas Eimutis Gudelevičius patvirtino, kad Merkiu kiekvienais metais plaukia labai daug žmonių.

„Maršrutus išlaikyti reikia, nes žmonės vienaip ar kitaip plauks. Plaukimas Merkiu yra pats mėgstamiausias – čia nėra numatyta jokio mokesčio. Merkio upė yra gana plati, tėkmė lėta, kliūčių beveik nėra. Ji apibūdinama kaip lengvesnė. Tad ja plaukia pradedantieji, tie, kurie dar nemoka gerai plaukioti, šeimos su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonės“, – pasirinkimus plaukti Merkiu aiškino E. Gudelevičius.

Toks upės populiarumas nulemia, kad didelis dėmesys turi būti skiriamas infrastruktūrai palaikyti. Ten, kur gausu baidarininkų, reikalingi ir privažiavimai prie upės, ir stovyklavietės, ir, žinoma, atitinkamos jų priežiūros užtikrinimas.

„Plaukiantiems Merkio upe per Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją yra įrengtos keturios stovyklavietės. Pirmoji stovyklavietė yra prie Mardasavo kaimo. Plaukiant Parko teritorija didžiausia yra Puvočių stovyklavietė. Čia apsistoti ar pernakvoti palapinėse gali daugiau nei šimtas vandens turistų. Toliau keliaujant pailsėti galima prie Skroblaus ir Merkio santakos. Dar viena vieta – stovyklavietė yra prie kelio Merkinė – Druskininkai. Galiausiai pačioje Merkinėje, prie tilto, yra prieplauka ir poilsiavietė.

Nors atkarpa, plaukiant Merkio upe per Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją yra gal ir nemaža, bet upė čia tiesi ir plaukiantys šį atstumą įveikia per 4 val. Vis tik tiesa yra tokia, kad žmonės, kurie plaukia, išlipa ne tik stovyklavietėse. Nors yra numatytos tam tikros poilsio vietos, jie vis tiek sugalvoja, kad „pavargau, reikia išlipti“. Taip jie ir padaro. Po tokio, kad ir trumpalaikio, stovyklavimo, dažnai lieka visokių apsistojimo žymių“, – esamą situaciją komentavo Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos vadovas.

Tai išgirdus peršasi mintis, jog dėl tokios žalos kraštovaizdžiui pagrindinė kaltė turėtų tekti plaukimo malonumais neatsakingai besimėgaujantiems poilsiautojams. Vis dėlto E. Gudelevičius įvardija ir kitą asmenų, turinčių prisiimti atsakomybę, grupę.

„Su Merkio upės pakrantėmis bėda yra ta, kad už jų priežiūrą atsako tos žemės savininkai. Jei tai yra urėdijos žemė, tai už tvarką stovyklavietėje ir šalia upės augančiuose miškuose atsako urėdija, jei tai yra privati žemė, tai žemės savininkai. Dėl to ši upė nėra tokia tvarkinga kaip norėtųsi. Savininkai, kurie čia turi miško ar žemės, ne taip dažnai atvažiuoja. Tad nutinka taip, jog jie nelabai to kraštovaizdžio pokyčio ir pastebi ar juo rūpinasi“, – priežastis aiškino E. Gudelevičius.

Šį klausimą mėginama spręsti tiek pasitelkiant savanorius, norinčius prisidėti prie pakrančių tvarkymo, tiek ir siekiant tartis dėl galimybių perimti stovyklavietes ir organizuoti jų tvarkymą, priežiūrą, populiarinimą.

„Naujame tvarkymo plane, kuris parengtas ir perduotas tvirtinimui, numatyta dar pora privačių stovyklaviečių. Tikrai bus vietų, kur baidarininkai galės tvarkingai, civilizuotai sustoti, pernakvoti, palapinę pasistatyti. Mūsų tikslas – kad reiktų kuo mažiau papildomų, savarankiškai kuriamų apsistojimo vietų. Dabar taip pat ruošiamės pateikti prašymą Nacionalinei žemės tarnybai – norėtume perimti prie kelio Merkinė – Druskininkai esančios stovyklavietės žemės sklypą ir jį tvarkyti.

Bet prie Merkio upės vis tik įsivaizduojame daugiau privačias, legalias stovyklavietes, kur žmonės priimtų keliautojus savo namuose, suteiktų nakvynės, maitinimo paslaugas ir galėtų ne tik iš to pragyventi, bet ir taip padėti saugoti aplinką“, – kraštovaizdžio saugojimo pasiūlymus vardijo E. Gudelevičius.