Būtent tokias studijas Aleksandro Stulginskio universitete (ASU) rado gerai žinoma keturkojų vedlė Urtė Tamaševičiūtė – trečią kursą baigusi mergina džiaugėsi, kad studijas pavyko suderinti su mokslais.
Turbūt kiekvienam teko matyti šunų parodose vedamus keturkojus. Paprastai visas dėmesys krypsta būtent į šunis, tačiau ne mažiau svarbus yra vedlys. Lietuva gali pasigirti viena iš geriausių vedlių Europoje – jonavietė Urtė Tamaševičiūtė dukart laimėjo Europos jaunojo vedlio konkursą.
Pasaulyje vedlys vadinamas lietuvio ausiai neįprastu hendlerio vardu.
„Lietuviškai tai būtų jaunasis vedlys, kuris pristato ir savo, ir kitų žmonių šunis parodose. Tai būtų galima pavadinti kaip šunų parodų trenerio profesija“, – sako Urtė.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ringu apvesti šunį nesunku, tačiau ši profesija yra kur kas sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Su šunimis – nuo gimimo
Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) trečiakursė su šunimis draugauja nuo pat gimimo – jos tėvai yra įkūrę čiau čiau veislės šunų veislyną. Būtent su šios veislės šunimis labiausiai susidraugavusi jonavietė.
„Su savais čiau čiau veislės šunimis aš jau nuo gimimo. Svetimus pristatinėju apie 15 metų. Bet negali tiesiog pasiimti svetimo šuns ir eiti. Reikia treniruotis, daug dirbti ir tik tada eiti į ringą“, – pasakoja Urtė.
Nuo septynerių metų U. Tamaševičiūtė ringe žingsniavo šalia savo mamos, o netrukus tapo ir jaunąja vedle.
„Pirmaisiais metais buvau pasimetusi, nieko nežinojau. Tačiau buvau užsispyrusi, daug dirbau ir 2008 metais pirmą kartą laimėjau Europos jaunojo vedlio konkursą. Taigi iki šio tikslo ėjau penkerius metus. Antrą kartą šį titulą iškovojau 2011 metais”, – prisimena ASU studentė
Beje, savo hobį mergina derino su mokslu.
„ASU studijuoti pasirinkau, nes labai sudomino siūlomos mokslo kryptys universitete. Baigus mokyklą žinojau tik tiek, kad savo hobio dėl mokslo neaukosiu. Mane traukė gamtos mokslai, todėl pasirinkau ASU studijuoti taikomąją ekologiją. Kai studijuoji patinkamą dalyką, lengva mokslus derinti su hobiu“, – sako Urtė.
Šuo jaučia vedlį
Profesionali vedlė įsitikinusi, kad šunų šeimininkai parodoje jaudinasi ne mažiau nei jų augintiniai. Todėl vedlio pareigas patiki profesionalams, kurie žino visus šios profesijos niuansus.
„Kiekvienas yra savo srities profesionalas. Patys šeimininkai dažniausiai tiesiog bijo eiti į ringą.
Galų gale profesionalus vedlys gali paslėpti šuns trūkumus, parodyti privalumus. Nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikia žinoti kiekvieno šunio anatomiją, charakterį. Labai dažnai pirmus kartus šeimininkai eina į ringą patys. Tačiau ringe šeimininkai kartais labiau pergyvena nei šuo, o keturkojis tai labai jaučia. Profesionalus vedlys labiau savimi pasitiki, o tada ir šuo visiškai kitaip elgiasi“, – pasakoja U. Tamaševičiūtė.
Mergina, be čiau čiau veislės šunų, į ringą žengia su dar keturių veislių keturkojais. Jonavietė neslepia, kad galėtų vesti ir daugiau veislių šunų, tačiau tiesiog nebespėja.
„Aš tiesiog daugiau neimu, nes nespėju dalyvauti parodose. Šias veisles aš jau puikiai pažįstu. Su keturkojais randi bendravimo būdą, žinai, kaip paruošti kailį. Turi viską žinoti, kad žinotum, ką ir kaip padaryti“, – pasakoja jaunoji specialistė.
U. Tamaševičiūtė dalyvauja parodose ne tik Europoje, pastaruoju metu dažnai keliauja ir į Azijos šalis. Tiesa, parodose mergina pristatinėja tik Lietuvos šeimininkų šunis.
„Mūsų šunys yra labai aukšto lygio, todėl man kol kas nereikia šunų iš užsienio“, – sako U. Tamaševičiūtė.
Koks turi būti geras vedlys?
Atsakymo į šį klausimą Urtė ieškojo ne vienerius metus.
„Pirmiausia reikia mylėti šunį. Taip pat reikia turėti labai daug kantrybės, užsispyrimo. Reikia labai daug laiko ir patirties, kad taptum geru vedliu. Kad pasiektum tikslą, reikia labai daug darbo ir laiko“, – įsitikinusi ASU studentė.
Beje, vedlys gali ne tik padėti šuniui – netinkamas vedlio elgesys gali pridaryti daug žalos.
„Ryšys turi būti su kiekvienu gyvūnu, nes tik tada galima pasiekti gerą rezultatą. Su šunimi praleidi daug laiko ir prisiriši. Pasitaiko, kad ryšio rasti nepavyksta – būna visko. Yra šunų, kuriems parodos patinka. O būna tokių šunų, kuriems, kaip mes sakome, trūksta socializacijos. Jei jauno šuniuko nevedei į parodas, tai vėliau ten jam bus kančia. Neduok Dieve, jeigu pirmoje parodoje jį stipriau truktelėjo, tai jis parodose jau nebenorės dalyvauti“, – neslepia Urtė.
Dirbant su šunimis, kad ir kokie jie mieli būtų, reikia būti atsargiam. Sunku patikėti, bet Urtė iki šiol išvengė rimtesnių incidentų.
„Dabar reikia pagalvoti.... Ne, tikrai nebuvo tokių atvejų, kad šuo įkąstų . Gal kai buvau mažytė savas šuo buvo nestipriai įkandęs, o svetimas tikrai niekada nebuvo įkandęs. Reikia mokėti su šunimis elgtis. Taip yra. Šunims yra augimo periodas – apie 7–8 mėnesį reikia išvarinėti paaugliškus ožius. Yra visokių metodikų. Reikia žinoti, kaip elgtis, ir šuo nekąs“, – sako Urtė, save vadinanti pakankamai griežta vedle.