Amerikos lietuvė: Lietuva yra super, džiaugiuosi būdama jos dalimi

Amerikoje gimusi ir iki šiol ten gyvenanti Giedrė Kazlauskaitė prieš 10 metų įgijo Lietuvos pilietybę. Mergina didžiuojasi, kad yra lietuvė ir tikina turinti nemažai argumentų, dėl ko ir kiti turėtų pasekti jos pėdomis.

„Patriotiškumas – tai instinktyvus reagavimas, kai žmogus jaučiasi tautos dalimi. Tas jausmas nepriklauso nuo geografinės vietos. Kai girdžiu, kad žmonėms Lietuvoje gyventi yra sunku, užjaučiu juos. O kai girdžiu skambant tautos himną ar „Lietuva brangi“, nenoromis pradedu verkti“, - pasakoja svetur gyvenanti mergina.

Literatūros mokytoja Čikagos priemiesčio gimnazijoje dirbanti G. Kazlauskaitė tikina labiausiai nuliūstanti sutikusi ištikimybės savo šaliai nejaučiančius žmonės, kurie neturi tautiškos tapatybės. Pasak jos, dėl kultūrinių ryšių praradimo dažniausiai būna kalti tėvai, o situaciją geriausiai pataisyti gali tik atkaklus siekis tą tapatybę atrasti.

Namuose draudė kalbėti angliškai

Nors gimė ir augo Amerikoje, G. Kazlauskaitė pasakoja, kad iki tol, kol pradėjo eiti į mokyklą, nesuprato, kad gyvena ne Lietuvoje.

„Mano tėvų namuose buvo ir yra draudžiama kalbėti angliškai. Televizoriaus nežiūrėjome, verčiau skaitėme knygas. Už kiekvieną perskaitytą lietuvišką knygą gaudavome po dolerį. Gal juokinga, bet ta suma nesikeitė net gimnazijos metais. Be to, visi draugai ir užsiėmimai buvo susiję su lietuvių bendruomenės veikla – lankiau lietuvišką mokyklą, aktyviai dalyvavau ateitininkų ir skautų stovyklose, kas savaitę lankydavausi mišiose. Mano tėvai yra lietuviai, todėl mano auklėjimas skyrėsi nuo kitų vaikų. Tad mano patriotiniai jausmai kyla ne dėl paso gavimo, bet dėl tėvų išauklėjimo“, - patikino mergina.

Nors tuomet buvo jauna, ji pasakojo šiek tiek atsimenanti Lietuvos Nepriklausomybės atgimimo laikotarpį. Tad valstybinės šventės jai turi didelę reikšmę.

„Vasario 16-tąją ir kovo 11-tąją atsimenu tuos, kurie žuvo už mūsų kraštą. Man tai tuo pačiu metu ir liūdnos, ir džiaugsmingos dienos. Džiaugiuosi, nes pagaliau gyvenu laikotarpyje, kuomet galiu laisvai keliauti į Lietuvą ir bendrauti su savo bendrataučiais“, - pasakojo mergina.

G. Kazlauskaitė pasakojo pamenanti, kad būdama jaunesnė valstybinių švenčių metu pasipuošdavo tautiniais drabužiais ir Maironio Lituanistinėje mokykloje, kurią tuomet lankė, deklamuodavo eilėraščius, melsdavosi ir kartu giedodavo himną bei patriotines dainas.

Norėtų, kad situacija pasikeistų

„Kartais nenorėdavau dalyvauti šiuose minėjimuose, nes manydavau, kad jie bus nuobodūs. Tačiau iš jų grįždama suprasdavau, kad laiką praleidau prasmingai. Visi džiaugėmės savo lietuviškomis šaknimis, todėl negalima pamiršti už tai padėkoti tiems, kurie saugojo mūsų tautos vertybes“, - mano G. Kazlauskaitė.

Lietuvos valstybinės šventės Amerikoje švenčiamos ne tik parapijose ar lietuviškose bendruomenėse, bet ir universitetuose. Jau daugelį metų Vasario 16-toji švenčiama ir Ilinojaus universitete. Tris dienas vyksta šventė, sukviečianti jaunimą iš skirtingų Amerikos vietų kartu padainuoti lietuviškas dainas, kepti bulvių plokštainį ir kočioti koldūnus, kurie valgomi kartu su grietine ir lašiniais.

Tiesa, Lietuviškos šventės nei iš tolo neprilygsta pompastiškai liepos 4-tajai, kuomet savo Nepriklausomybės dieną mini Amerika. G. Kazlauskaitė mano, kad iš JAV pasimokyti džiugesio galima, tačiau nereiktų persistengti nereikėtų.

„Manau, kad Amerikos ir Lietuvos nepriklausomybės dienų minėjimai skiriasi dėl laiko ir metų efektų. Amerikiečiai nepriklausomybę užkariavo prieš 200 metų. Nebesėdime prie stalo su žmonėmis, kurių tėvai, seneliai ir proseneliai žuvo per Nepriklausomybės karą. Esame gana atitolę nuo tų įvykių, streso, chaoso ir kraujo, tad galime džiaugtis ir švęsti tą šventę. Sprogdiname fejerverkus, kepame dešrainius ir mėsainius, smagiai leidžiame dieną ir naktį su draugais. Manau, kad artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 25 metinėms turėtume pradėti šią šventę švęsti bent jau šiek tiek linksmiau. Gal jau laikas džiaugtis tuo, ką esame atradę savo atgimusiame krašte, o ne liūdėti dėl to, ką esame praradę. Žinoma, kad niekada nepamiršime savo partizanų ir tautos didvyrių, tačiau turime nebežvelgti į praeitį ir pradėti žiūrėti į šviesią ateitį“, - įsitikinusi mergina.

Ūpą pakeltų sportas

G. Kazlauskaitė pasakojo, kad lietuvių neretai svajonių šalimi vadinama Amerika tikrai nėra jau tokia nuostabi. Ją labai piktina žmonės, kurie negyvendami Amerikoje ją garbina, o Lietuvą menkina.

„Amerika nėra be kalčių, o amerikiečiai tikrai ne patys svarbiausi žmonės pasaulyje. Tokia pasaulėžiūra yra nemandagi. Lygiai taip ir aš, gyvenanti Amerikoje, negaliu pasakyti, kaip elgtis Lietuvoje gyvenantiems žmonėms. Visi socialiniai ir psichologiniai pasikeitimai vyksta savu laiku ir savu ritmu. Tikrai nesiruošiu nieko mokyti, tik linkiu savyje atrasti džiaugsmo ir pasitenkinimo savu kraštu“, - optimizmo linkėjo mergina.

Pasak jos, lietuviams daugiausiai ūpo galėtų įkrėsi sportas. Būtent taip elgiamasi ir Amerikoje, kur sportas universitetuose yra skatinamas, o pasiekimais didžiuojasi ne tik sportininkai, bet ir visa akademinė bendruomenė.

„Meilė Lietuvai gyvuoja ne tik Lietuvoje, be ir užsienyje. Lietuva yra išskirtinė šalis ir tuo galima didžiuotis. Ji yra tokia nuostabi, tokia unikali, ir tokia įkvepianti. Lietuva yra super, ir aš džiaugiuosi, būdama lietuvių tautos dalimi“, - šypsenos nei nemanė slėpti mergina.