Apgailėtina, kai iš 207 100 klaipėdiečių 1992 metais 2014-aisiais beliko 157 305. Strategiškai puikioje vietoje beveik pačiame Lietuvos centre įsikūrusio Kauno situacija dar liūdnesnė – šių metų sausį mieste gyveno 297 669 gyventojai, daugiau nei 120 tūkstančiu mažiau nei 1989-aisiais, kuomet kauniečių buvo 418 087. 2001-2011 metais Panevėžyje gyventojų mažėjo beveik 17 proc., Šiauliuose -18 proc. Europos Komisijos (EK) tyrime Vilnius išskiriamas kaip vienintelis Europos mastu konkurencingas Lietuvos miestas, net ir rytų Europos regione jokie kiti mūsų šalies miestai kaip konkurencingi neminimi.
Be abejo, galima viską eilinį sykį nurašyti sovietiniam paveldui apeliuojant ir į nelygią regionų ekonominę situaciją posovietinėse kaimynėse: Rygoje BVP vienam žmogui siekia 45,7 proc. ES vidurkio, labiausiai nuo Latvijos sostinės nutolusioje rytinėje Latgalijoje - vos 12,3 proc., Varšuvoje BVP sudaro 85 proc. ES vidurkio, pasienyje su Baltarusija - 16,6 proc. Viskas priklauso nuo, į ką bandome lygiuotis, juo labiau, kad Europoje sektinų regioninės politikos pavyzdžių netrūksta. Labiausiai atsilikusioje Suomijos Kainuu provincijoje BVP dalis vienam žmogui siekia 77,5 proc. ES vidurkio ir yra gerokai didesnė nei daugelyje naujųjų ES narių.
Frazė „Lietuva nėra Vilnius“ yra ne tik įžeidžianti. Vilnius tapo traukos centru, turinčiu monocentristinio miesto požymių, ir tai negerai, nes kiti miestai irgi kuo puikiausiai tinka visaverčiam gyvenimui. Juo labiau, kad Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys teritoriniu požiūriu tolygiai pasiskirstę Lietuvos teritorijoje ir ne tik teoriškai galėtų, bet ir privalo tapti dinamiškais regionų centrais.
Man asmeniškai visiškai nesuprantama, dėl ko žmonės palieka tokius patrauklius (kai kuriais atžvilgiais patrauklesnius ir už Vilnių, nes turi daugiau vandens bei galimybę vystyti įvairesnį susisiekimą, ne tokios didelės nekilnojamojo turto kainos, mažesni automobilių kamščiai, arčiau namų ugdymo įstaigos ir pan.) miestus kaip Kaunas bei Klaipėda.
Kaip buvęs meras nenoriu kritikuoti kolegų, vis dėlto daugelis Lietuvos miestų stokoja kryptingos vizijos bei strategijos, o tik kantri, unikalius vietos privalumus įvardijanti bei gebanti veiksmingai išnaudoti strateginė veikla gali pagaliau pradėti gaivinti šalies miestus ir stabdyti pragaištingą lietuvių „balsavimą kojomis“ ypač iš šalies regionų. Trūksta ir strateginio mąstymo, ir fantazijos, gebėjimo analizuoti situaciją platesniame nei vien Lietuvos kontekste.
Neginčijant aplinkybės, jog deramai pristatytas paveldas yra labai svarbus miesto sėkmės faktorius, šiuolaikiniame pasaulyje ne vien nostalgiškai dairomasi į šlovingą praeitį. Gyvename čia ir dabar, todėl jei nori, kad gyvenimas virtų, miestas turi nepaliaujamai pasakoti istoriją apie jame gyvenančius bei kuriančius žmones. Žmonės yra labai kūrybingi, jie nori kurti bei būti istorijos dalimi. Jei politikai nemoka ar nesivargina miestelėnus į tokią kūrybą įtraukti, žmonės renkasi kitas vietas - mobiliame 21 amžiuje tą padaryti vis paprasčiau. De facto Kaune gyventi tikrai ne prasčiau negu Vilniuje, bet jei sostinė grįžo į augimo kelią kaip konkurencingas Europos mastu miestas, Lietuvos laikinoji sostinė per ketvirtį amžiaus prarado apie 120 tūkstančių žmonių, ir tai pasibaisėtina.
„Likusios Lietuvos“ stagnaciją stipriai lemia ir nacionalinės valdžios pasyvumas. Dabar situacija net primena 18 amžiaus jungtinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės valstybę, kurioje centrinės valdžios silpnumas ir provincijos bajorų vaidai galų gale lėmė, jog valstybės paprasčiausiai neliko, ją, kaip žinoma, 1795 metais galutinai pasidalino Prūsijos, Austrijos bei Rusijos imperijos. Ar net ikimindauginę Lietuvą, kurioje atskiros gentys (skalviai, žiemgaliai, sėliai, kuršiai ar jotvingiai) tvarkėsi kiekviena sau, kol kunigaikštis Mindaugas geležine ranka nesuvienijo Lietuvos į valstybę.
Deja, Lietuvoje labai gaji „didžiūniška“ praktika, kai bandydami spręsti klausimus savivaldybių atstovai turi veržtis pas premjerą ar ministrus, bet jokiu būdu ne atvirkščiai. Centrinės valdžios atstovai į provinciją vyksta nebent „kirpti juostelių“ užbaigus kokį objektą už ES pinigus. Vyriausybė vengia palikti Gedimino prospekto ribomis apibrėžtą „komforto zoną“.
Gerai prisimenu prezentaciją dar Vilniaus mero kadencijos pradžioje, kuomet parengę strateginius sostinės plėtros planus pasiekėme, kad jie būtų pristatyti vyriausybės strateginiame posėdyje, kuriam pirmininkavo tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas. Prezentacija buvo netrumpa - pristatyti Gedimino prospekto rekonstrukciją, naujų tiltų, kitų objektų statybą, Savivaldybės perkėlimą į dešiniųjų Nėries krantą ir pan. reikėjo laiko. Dėstant Vilniaus raidos viziją, ironijos, net pašaipos ministrų veiduose daugėjo, artėjant prie pabaigos buvo vis sunkiau nustelbti šurmulį bei replikas. Kai baigiau apibendrinimu, jog nieko nedarydami pasmerksime sostinę stagnacijai, nes Ryga, Minskas ar Varšuva Vilnių paliks besivejančiojo – gal net beviltiškai – vaidmenyje, ministrų pašaipų tonacija buvo pasiekusi ypač aukštą lygį.
Pašaipos akimirksniu liovėsi, kai iki tol visą laiką tylėjęs premjeras A.Brazauskas paklausė, kokie konkretūs ministrų siūlymai, kurie galėtų konkuruoti su sostinės mero vizija. Sėdėjusieji akimirksniu susivokė su pradine reakcija nepataikę, o kadangi nieko konkretaus pasiūlyti nesugebėjo, premjeras reziumavo, kad vyriausybė palaikys Vilniaus mero viziją. Sostinės savivaldybė galėjo imtis aktyvaus veikimo, bet kad tai įvyktų, reikėjo ir deramai pasirengti, ir įveikti vyriausybės narių skepsį. Deja, panašaus veržlumo iš kitų šalies miestų dažniausiai nebūdavo. Kita vertus, ministrų reakciją dera laikyti išraiškingu atsitiktinės bei nenuoseklios regioninės politikos atspindžiu.
Jei būčiau ministras ar ministrų kabineto vadovas, pats siekčiau bendradarbiavimo su visais Lietuvos miestais, nepriklausomai nuo mūsų partinių priklausomybių, kol bendromis pastangomis nepasiektume, kad visi Lietuvos regionai pagaliau imtų atsigauti. Šiame kontekste dar sykį primintina Suomijos patirtis, kurios vyriausybės programoje imperatyviai nurodoma, jog be tolygaus regionų vystymosi Suomija ir kaip valstybė rizikuoja prarasti konkurencingumą. O juk Lietuvos miestų išsidėstymo struktūra tiesiog pavydėtinai dėkinga, suteikianti galimybę mūsų šaliai vystytis tolygiai.
Politinė reklama bus apmokėta iš LLS rinkiminės sąskaitos
Užs. Nr. 2016-025-DJ/1