- Garsioji grupė „Antis“ paskutinę gruodžio dieną švęs garbų jubiliejų. Kokius jausmus tai kelia Jums?
- Niekada negalvojau, kad „Antis“ savo trisdešimtmetį švęs būdama gyva. Tokį jubiliejų galima švęsti kaip tam tikrą memorialinę datą, bet visas žavumas yra tas, kad pagrindinis „Anties“ būrys nežlugo, nepaseno, yra geros formos ir kūrybingi iki šiol. Net galiu pridurti, kad esame labiau subrendę ir turbūt įdomesni, nei buvome tada.
- O kaip Jūs pasikeitėte per tuos trisdešimt metų?
- „Antis“ man nutiko 31-erių metų, kai jau nebuvau jaunuolis, kaip kad būna įprastai. Tiesa, su roko kultūra buvau susijęs nuo vaikystės – nuo The Beatles, Rolling Stones, Pink Floyd, The Doors ir panašiai. Tada, kai mečiau labai nuobodų darbą miestų statybos projektavimo institute, atsirado laiko ir erdvės muzikinei veiklai. Žinoma, pati pradžia buvo nesąmoninga, spontaniška, tiesiog pramogai, bet vien tai, kad ši pramoga buvo su niekuo nederinama, necenzūruojama, laukinė ir neprisitikanti prie sovietinio konteksto – jau buvo tam tikras poelgis ir pasiekimas.
Dabartinė „Antis“ yra kur kas labiau save cenzūruojanti, kadangi atsidūrėme dėmesio centre, turime labiau galvoti, kaip ir ką. Atsirado tam tikra atsakomybė už tą laisvę, kurią turime būdami žaismingi menininkai. Turbūt „Antis“ tuo, kad niekada nepataikavo, ir buvo įdomi, todėl ir išliko. Todėl „Antis“ buvo ir yra dviprasmiška. Naujojoje mūsų kūryboje daugelis pastebi tam tikrus neaiškumus, kurie ne visiems patinka.
- Ką turite omenyje sakydamas, kad dabar labiau save cenzūruojate?
- Visiškai sąmoningas žmogus yra tas, kuris sau ir savo kūrybai prisiima daug laisvės, bet tą laisvę moka naudoti atsakingai. Kuo daugiau atsakingumo, tuo daugiau ir laisvės bei drąsos tą savo sąmoningumą eiti ir parodyti. Tai kaip pilotažas, kai reikia ne tik mokėti skraidyti, bet ir jaustis atsakingu už tą skrydį.
Anksčiau viskas buvo labiau susaistyta ir atsakomybe rūpinosi kiti. Dabar – priešingai. Daug laisvės, tačiau visa atsakomybė priklauso tau.
- Ar ši atsakomybė padarė kokią įtaką Jūsų muzikai?
- Visada kūrėme ir kuriame dainas apie laisvę. Kokią dainą bepaimtum, viskas susiveda į viena. Jei anksčiau buvo daugiau užuominų apie tiesioginę laisvę – laisvę nebūti supančiotais, gyventi nepriklausomoje šalyje, dabar jau kalbame apie vidinę laisvę – kaip atsikratyti vidinių zombių, diegiančių mums programas, pagal kurias mes nesąmoningai ir veikiame.
- Ar turite atsakymą, kaip pasiekti tą vidinę laisvę ir atsisveikinti su minėtais zombiais?
- Svarbiausia yra suprasti, kas yra žmogus ir kas yra zombis. Žmogus yra virtuali, šaknis turinti būtybė, kuri yra integravusis į savo šalies, bendruomenės kultūrą ir istoriją. Žmogus turi dvasinių tikslų, siekia augti ir tobulėti. Tuo metu zombis elgiasi priešingai – jis yra visiškai horizontalus, jo pagrindinis tikslas – atrodyti. Zombis yra tarsi išsiliejęs tanklaivis – ant vandens paviršiaus tyvuliuoja didelė dėmė, tačiau ji tik kelių milimetrų storumo, nėra to gylio.
Vertikalė ir horizontalė yra kryžius, su kuriuo savo gyvenime susiduria kiekvienas žmogus. Svajonė būti savimi susikerta su prievarta bei spaudimu atrodyti. Kai pradedi suvokti, kas yra kas, bandai tarp tos vertikalios ir horizontalios krypties balansuoti, ieškoti sąmoningumo.
- Ar sėkmingai ieškome to sąmoningumo? Teisinga linkme judame?
- Žinoma. Tačiau turime suvokti, kad mūsų sąlygos yra labai nepaprastos – gyvename tarpinėje zonoje tarp rytų ir vakarų kultūrų. Jei rytus pavadinsime gėdos kultūra, o vakarus – kaltės kultūra, tai save randame jų principų susikirtimo epicentre.
Savyje randame abiejų kultūrų požymių, reliktų. Iš gėdos kultūros paveldėjome daug noro pasirodyti, atrodyti geresniais negu iš tikrųjų esame, atsiriboti, bijoti, nedrįsti, nesirodyti kaip asmenybės, nekišti galvos virš kitų, gyventi zuikio gyvenimą. Tuo metu iš kitos pusės – vakarų kultūros – atėjo kiti iššūkiai. Didelis ego, individualizmas, noras gyventi pramogomis, paviršutiniškai, nesigilinant, viską daryti lengva ranka. Ir viena, ir kita pastebėti ir identifikuoti savyje yra nelengva. Supratimas ateina tada, kai su savimi būni nuoširdus, nuoširdaus pokalbio metu. Tik tada galimos tam tikros sąmoningos korektūros.
- Kokie įvykiai yra tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, į kurią – rytų ar vakarų – pusę linkstame?
- Matau, kaip mes per tuos 25-erius metus padarėme didelę pažangą. Kalbu ne tik apie tai, kad per dešimt metų išauginome didžiausią procentinį BVP vienam gyventojui. Didelių pokyčių pasiekėme ir savo valstybėje – tampame drąsia šalimi. Kažkas skundėsi, kad drąsios šalies pavadinimas Lietuvai netinka, bet man gražu. Būti drąsiu reikia išdrįsti. Maža Islandijos šalis anuomet išdrįso ir pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Lygiai taip pat ir mes – maža tauta – dabar drąsiai ir atvirai apie kalbame apie įvykius Ukrainoje – esame tarsi islandai dabartiniame kontekste. Ukrainiečiai labai tai vertina, o oponentams tik pyktis kyla, siutas ima. Ir gerai. Nesiklausykime tų, kurie ragina nekomplikuoti situacijos.
Tikras drąsios šalies kelias – visą laiką žiūrėti į priekį ir tikėti, kad mano jėgos, sumanumas, sąmoningumas ir pastangos man padės įveikti bet kokias kelyje esančias kliūtis. Tik nugalėdama tokius iššūkius šalis gali tobulėti.
- Kaip manote, kas mūsų šalį šiuo metu stumia į priekį – jaunimas, kurio pečių nespaudžia istorinė našta, ar vyresnieji, sugebėję nusikratyti kultūrinių, istorinių, mentaliteto pančių?
- Pagrindinį akcentą dėčiau ties jaunimu. Ne veltui šiuo metu esame labiausiai išsilavinusi Europos šalis 20-29 m. intervale. Mūsų išsilavinimas yra puikus. Lietuvą į priekį stumia tie žmonės, kuriems dabar yra iki 30-ies. Reikia kuo greičiau juos integruoti į politiką, valdžią, realų šalies valdymą.
Ir dabar žinau nemažai savininkų, kurie savo verslą perduoda jaunesniems, savo vaikams, o patys renkasi dirbti labiau visuomeninį darbą. Mano įmonėje darbuotojų amžiaus vidurkis taip pat yra 28-eri metai.
Iš kitos pusės, yra nemažai vyresnės kartos žmonių, kurie nenustojo mokytis, buvo smalsūs ir dabar jau yra aukšto lygio eskpertai, kurie savo patirtimi ir žiniomis gali ir nori dalintis su jaunimu. Tokia mentorystė tapo naująja sąmoningumo kultūra Lietuvoje.
Svarbu, kad jaunimas ir toliau siektų lyderystės, prisiimtų atsakomybę, o vyresnioji karta juos palaikytų ir padėtų, kuo galėtų – tada bus dar geresni rezultatai.
- Kalbant apie jaunimo integravimą į šalies valdymą – sutiksite, kad egzistuoja tam tikras politinis elitas, kuris atbaido jaunimą.
- Iš tiesų, turime politinio elito stagnaciją. Ne veltui politinės partijos dabar išgyvena kaip niekad žemus vertinimus ir prastą visuomenės palaikymą. Bręsta permainų poreikis.
Galbūt čia gali atsirasti laisveni nei partijos formatai – laisvesni judėjimai, kurie išeina iš bendruomenininių ribų. Tikiu, kad tai pamatysime per savivaldybių rinkimus. Mūsų partinė struktūra yra absoliučiai įsisenėjusi ir tikiu, kad jaunieji lyderiai ją pakeis, pakoreguos.
- Į tuos jaunuosius lyderius Jūsų muzika ir nukreipta, tiesa?
- Be abejonės, bandome įkvėpti jaunimą būti drąsiu, gyventi savo gyvenimą, o ne pagal primestą schemą ar standartus, stereotipus, kurie nuleidžiami „iš viršaus“. Tam, kad galėtum taip gyventi, reikia būti savimi, turėti jėgų, kritišką mąstymą ir stipriai integruotis į visuomenę – nebūti uždaru. Kai žinai, kas ir kodėl aplink tave vyksta, tai būna lengviau atsisakyti savų zombių.
- Iš kur viskam semiatės energijos?
- Galima susenti ir būnant 40-ies. Man gyvenimas buvo ir yra įdomus, turiu daug planų ir idėjų, projektų, kuriuos dar norėčiau įgyvendinti. Tai yra dalykai, kurie verčia mane susikaupti, palaikyti formą ir judėti pirmyn.
Tą patį matau ir žiūrėdamas į visus „Anties“ muzikantus. Daugelis, žinoma, ne iš muzikos gyvena, nes sunku iš jos Lietuvoje pragyventi, bet jie sugeba viską suderinti, yra plataus mąstymo asmenybės, o tai visad padeda nesustabarėti, žiūrėti į save savikritiškai ar per daug nesusireikšminti. Tiesa, reikia savo vertę jausti, tačiau neperžengiant puikybės ribos.
- Man buvo labai smalsu išgirsti naujai perdainuotą dainą „Naujieji metai“. O kaip Jums – kokius jausmus, emocijas ši daina sukėlė dainuojant ją pirmąkart ir dabar? Ar galėjote save palyginti?
- Labai smagu, kad prie „Anties“ 30-mečio koncertų sutiko prisidėti jauni atlikėjai kaip Jazzu, Merūnas, Rafailas Karpis. Jie dainuos ne savo, o „Anties“ dainas. Atsirado poreikis išklausyti ir jų interpretacijas, o ne tik duoti nurodymus dainas atlikti taip, kaip jas atliekame mes.
Daina „Nauji metai“, kurią iš naujo aranžavome su Juste ir Leonu, parodo naują kokybę, kai susijungia senoji 80-ųjų metų estetika su dabartine elektronikos forma. Gavosi įdomus rezultatas, kurį Youtube svetainėje perklausė jau pusė milijono žmonių. Kiekvienas dainą priima savaip, bet matome, kad daina kažkokius jausmus vigi paliečia jaudina. Džiugu, kad mums pavyko subalansuoti tarp mano klasikinio rokerio pozicijos ir Justės, kuri atstovavo šiuolaikinį jazo-pop požiūrį. Darnus rezultatas gavosi.
- Per trisdešimt metų muzikinės mados keitėsi. Ar Jūs jaučiate poreikį adaptuotis?
- Absoliučiai. Jei teko girdėti mūsų paskutinį diską, tai jis kitoks. Žmonės atpažįsta, kad čia vis dar ta pati, tačiau kitokia „Antis“. Diską prodiusuoti padėjo Viktoras Diawara, tad jo – jauno žmogaus – požiūris buvo derinamas su mūsų antišku temperamentu, noru groti energingesnį roką, tačiau paliekant antišką ironiją, paliekant erdvės tekstą suvokti kiekvienam savaip ir galiausiai paliekant didelius dainų kontrastus. Tai išryškėja klausant dainų kaip „Debesys“ ir „Žaislas“.
Viskas keičiasi, keičiamės ir mes.
- O norint išlikti, ar tenka pataikauti žmonėms?
- Ne. Bet aš ir nekovoju su žmonėmis – nenoriu žmonėms sakyti, kad jie yra kvailiai, neišmanėliai, zombių aukos. Aš visada kalbu apie save, ne apie kitus. „Anties“ herojus bando savo patyrimu dalintis ir provokuoti mintis, žadinti, sudominti. „Antis“ nori sudominti, įkvėpti, bet ne pataikauti. Mes esame ne paslauga, o žinia.
„Antis“ nesiekia pigaus populiarumo. Ji buvo ir yra sąmoningas projektas, nukreiptas į savęs pažinimą, dalinimąsi gyvenimo kelyje aplankiusiomis įžvalgomis. Jei neskleistume kažkokios žinios, pozityvo ar provokacijos, kuri verčia susimąstyti, tada tikrai nebeliptume į sceną.
- Ant scenos lipote, tačiau ne kartą ir nuo jos nulipote, padarydami kūrybinę pertrauką. Ar yra kokių garantijų, kiek ilgai jus girdėsime dabar?
- Nieko garantuoti negaliu, bet suplanuoti gruodžio pabaigos koncertai tikrai bus. Čia vėl labai antiškas dalykas, kad 30-mečio spektakliui-muzikiniam performansui ruošti pasikvietėme geriausius menininkus – kompromisų sau nedarome. Žadame kažką tarp architektūros, muzikos, dizaino, teatro – turėtų atsirasti ypatingas žanras, kažkas panašaus į spektaklį. Manau, kad parodysime tai, ką turime geriausio.
Žinote žmogų, vertą herojaus vardo?
Kviečiame dalyvauti DELFI konkurse „Herojai tarp mūsų“, siūlyti savo herojus ir laimėti vertingų prizų. Herojais gali būti ir neatlygintinai dirbantys specialistai, savo talentu bendruomenę akinantys menininkai ar tiesiog tie, į kuriuos nori lygiuotis aplinkiniai. Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas rasite čia. Jūsų istorijų jau laukiame el. paštu: pilieciai@delfi.lt (laiško pavadinime būtina nurodyti „Konkursui Herojai tarp mūsų“) arba tiesiog užpildykite šią formą:
