Juodalksnynai Lietuvoje užima maždaug 6 procentus visų miškų ploto ir didelių juodalksnynų masyvų nėra. Daugiausiai juodalksnynų yra Kazlų Rūdos, Marijampolės, Raseinių, Biržų, Šakių, Kauno, Jurbarko ir Tauragės miškuose. Beveik visi jie yra savaiminės kilmės, bet kai kur ir sodinami specialiai.
„Jie mėgsta drėgnesnes augimvietes. Mūsų Kazlų Rūdos miškai yra įdomūs. Žiūrėk, ant kalno pušynas, o pakalnėje juodalksnynas“, – pasakojo Kazlų Rūdos miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Justinas Urbanavičius.
Juodalksnynai užima tokias terpes, kuriose nebūtinai augtų kitų medžių rūšys ir aplink save sukuria specifines ekosistemas, pasitarnaujančias biologinei įvairovei. Visgi, jiems grasina baisi liga – alksninė fitoftorozė.
Drėgnose dirvose besiveisiantis grybas apninka medžius, dažniausiai per smulkias žaizdeles šaknyse. Medžiams išretėjas medžių lajos, susmulkėja ir pagelsta lapai, dalis lapijos nudžiūsta ar visas medis, nebesprogsta pumpurai, atsiranda tamsios dėmės ant kamienų.
„Aš girdėjau apie šią ligą, bet mes su ja čia nesusiduriame ir apie ją daug informacijos neturime. Žinau tik, kad vienintėlis būdas apsisaugoti yra iškirsti medžius ir sodinti naujus“, – sakė vyriausiasis miškininkas.
Vis dėlto, dėl kai kurių požymių, gali atrodyti, kad juodalksnius apėmusios ligos. J. Urbanavičius negąsdina – tai tiesiog tokia medžio biologija.
„Atėjus dirbti į biržę ir taksuojant kirtimui medžius atrodo, kad dauguma jų yra sveiki. Pradėjus kirsti, nemažai jų atrandame supuvusių, drevėtų. Turbūt tai priklauso nuo augimvietės ir pats medis toks yra“, – sakė vyriausiasis miškininkas.
Juodalknynai yra išskirtiniai ir tuo, kad patys puikiai be žmogaus pagalbos atsikuria.
„Juodalksnynus dažniausiai paliekame savaiminiam atžėlimui. Jų daug iš pačių kelmų atželia. Aišku, juos prižiūrime, „paauklėjame“ ir atliekame kitus miškininkų darbus“, – kalbėjo J. Urbanavičius.
Šie medžiai yra jautrūs augalai. Užstelbti daigai žūva per 3-4 savaites, tad miškų ekosistemose jie turėjo surasti jiems tinkamiausią nišą. Jie gyvena ten, kur retas kitas medis įsitvirtina.
„Jie yra drėgnesnių vietų augalai. Kai eini į pelkes ir tikrini gruntą, tai po pusantro metro sulenda pagaliai į durpes. Technikai labai sunku paimti medieną iš ten. Darbai vyksta arba vasarą, kai pelkės pradžiūva, arba žiemą – kai užšąla. Pirmajame darbų etape sunkioji technika pralaužia ledus, o po to daug geriau ir giliau gali biržė sušalti. Tik taip gali paimti medieną. Aišku ir pelkėse mes laikomės visų medžių kirtimo ir medienos traukimo reikalavimų“, – sakė J. Urbanavičius.
Juodalksniai auga neilgai ir tai ne dėl jų kirtimo. Vidutinis šių medžių amžius yra 47 metai, bet seniausias žinomas šios rūšies augalas skaičiuoja jau trečią šimtmetį.