Šalyje gyvena trylika varliagyvių rūšių, o penkios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Sudėtinga nuspėti, ar ateityje ir mums tai netaps iššūkiu.
Gamtininkas Jonas Augutauskas teigia, kad gamtoje viskas susiję: gyvi organizmai yra priklausomi vieni nuo kitų, o varliagyviai turi daug didesnę reikšmę nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.
„Tinkamose gyvenimui vietose dėl didelio vislumo varliagyvių būna labai gausu, o buožgalviai, jaunikliai ir suaugę gyvūnėliai yra kitų gyvūnų maistas“, – apie varliagyvių reikšmę pasakojo J. Augutauskas.
Varlės ne vien tik skanėstas gyvūnams. Jos ir pačios atlieka svarbų darbą, kurio jokie kiti gyvūnai nenorės padaryti.
„Maitindamosi gyvūniniu maistu varlės ir rupūžės sunaikina daug įvairių sodo, laukų, daržų augalams kenkiančių bestuburių gyvūnų ir taip reguliuoja jų gausą. Rupūžės bulvių laukuose gaudo kolorado vabalus ir jų lervas, minta ir šliužais, kurių daugelis gyvūnų neliečia“, – pasakojo gamtininkas.
Taip pat varliagyviai sunaikina daug žmogui ir įvairiems gyvūnams kenksmingų kraujasiurbių bei įvairias ligas platinančių uodų, mašalų, sparvų, aklių, musių.
Varliagyviams turėtų būti dėkingos ir žuvys. Įdomiausia už ką – deguonį. Svarbu ir tai, jog varlių ir rupūžių buožgalviai dieną naktį minta įvairiais dumbliais.
„Vandenys, kuriuose gausu buožgalvių, nežydi, nes šį reiškinį sukelia gausiai besidauginantys dumbliai“, - tęsė ilgametę patirtį turintis pašnekovas.
Visi varliagyviai ypatingai jautrūs kintančiai aplinkai. Dėl intensyvios pramonės ir žemės ūkio veiklos žmogus neigiamai veikia gyvąją gamtą, sutrikdo jos pusiausvyrą.
„Daugiausia žalos varliagyviams padarė ir daro melioracija, kai nusausinamos šlapios pievos, balos, užlyginamos didelės ir mažos kūdros, ištiesinami ir grioviais paverčiami maži upeliai, sausinami natūraliai šlapi miškai. Dėl šiuo metu vykdomos aktyvios karjerų rekultivacijos, kai užlyginami atviri įvairaus didumo karjerai su vandens telkiniais ir juose įveisiamas miškas, sunaikinamos daugelio varliagyvių veisimosi vietos“, – problemą įvardijo J. Augustauskas.
Pasak gamtininko, varliagyviai negali veistis vandenyje, užterštame žemės ūkyje naudojamais pesticidais, herbicidais ir trąšomis.
„Žmogus, vykdydamas savo veiklą, turėtų būti visada atsakingas už pasekmes“, – pridūrė jis.
Taigi, kuo daugiau žinių turima, tuo lengviau atpažinti rūšis, įdomiau stebėti gyvąją gamtą.
„Štai žaliosios varlės, kurių Lietuvoje yra trys rūšys, visą laiką gyvena vandenyje, o rudosios varlės, kurių mūsų šalyje turime dvi rūšis - smailiasnukę ir pievinę - po neršto gyvena sausumoje. Jas atpažinti išėjusias į sausumą pakankamai sudėtinga. Tačiau vandenyje per nerštą smailiasnukės pasidaro įspūdingos: patinai - ryškiai žydros spalvos, o patelės – rausvos su rudai raudonu atspalviu“, - rūšių atpažinimo subtilybėmis dalijosi pašnekovas.
Pievinė varlė už smailiasnukę yra gerokai didesnė, bukesniu snukučiu, balkšvu, rusvu, gelsvu, tačiau visada ryškiai dėmėtu pilvu. Per nerštą patinų pagurklis - ryškiai melsvas, nugara - tamsi, patelės - rausvai rusvos.
Išsaugoti varliagyvius daug paprasčiau negu paukščius ar žinduolius. Specialisto teigimu, šiems mažiems gyvūnams gyventi ir veistis nereikia didelių teritorijų. Jie nevengia žmogaus kaimynystės, nejautrūs trikdymui. Jiems tik reikia išsaugoti esančias ar įrengti naujas veisimosi vietas – įvairaus dydžio vandens telkinius.
„Taip pat tose vietose, kur vyksta varliagyvių migracija, po keliais būtina įrengti nedidelio skersmens pralaidas ir įvairias užtvaras, kurios migruojančius gyvūnus nukreiptų įvairiomis kryptimis prie pralaidų“, – pasakojo pašnekovas.
Anot J. Augustausko, ypač svarbi gyvosios gamtos apsaugos dalis yra švietimas, pradedant nuo jauniausių dienų.