Nerijos kyšuliams siekiama sugrąžinti pirmykštę išvaizdą – atviras erdves ir pievas. Šiuolaikinė technika ir traktoriai čia nepadės – Kuršių nerijos kyšuliai tam per jautrūs.
„Šiemet avys labiau kaip eksperimentas. Jos patenkintos, o žmonės irgi patenkinti. Šią iniciatyvą jie labai palaiko – net veža pažiūrėti vaikus, jie nėra mate tokio daikto“, – pasakojo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.
Parko direktorė pasakojo, kad gyvuliai Kuršių nerijoje atsirado pirmą kartą po trisdešimties metų pertraukos ir, panašu, kad gali čia užsilikti ilgesniam laikui.
„Avys labai gražiai įsilieja į kraštovaizdį, bet svarbiausia – padaro savo darbą. Jei mes paliksime atviras erdves – jos tuoj pat apaugs tuoj pat berželiais ir pušelėmis . Žmonės gali padaryti tą patį darbą, bet tai įneša teritorijai natūralumo. Žmonės čia gyvulius seniau laikė, jie vaikščiojo laisvi ir jie nieko blogo nepadarė. Mes su traktoriais ten tikrai nevažinėsime“, – kalbėjo parko direktorė.
Užsienyje jautrios teritorijos seniai šienaujamos ne traktoriais, o pasitelkus avis. Lietuvoje šis būdas pritaikytas ne tiek dėl kolegų patirties, kiek užsispirimo.
„Miškotvarkos projekte labai gražiai parašyta – senas ir patikimas būdas palaikyti atviras erdves yra naminių gyvulių ganymas. Bet ten parašyta, kad to tikriausiai niekada nebebus. O mes pagalvojom – jei tai senas ir patikrintas būdas, tai kodėl ieškoti naujų“, – juokėsi A. Feser.
Kuo toliau, tuo daugiau ragų ir kyšulių Kuršių marių pakrantėje bus atlaisvinta nuo medžių ir krūmų, tuo daugiau atsiras ir pievų, kurias reikės saugoti nuo apžėlimo, bet tai nebūtinai reiškia, kad reikės milžiniškų bandų avių.
„Turime apie 800 hektarų atvirų erdvių, o jų dar padaugės. Jas reikės kažkaip palaikyti. Žiūrėsime – gal nebus reikalinga avis ganyti kasmet. Gali būti, kad užteks kas metus ar kas kelis, nes medžiai taip greitai neužauga, kad avys jų nenugraužtų“, – pasakojo direktorė.
Avys nėra vietinės. Jos buvo atgabentos iš kitos marių pusės – Svencelės. Pradžioje atgabenta 20 vokiečių juodgalvių avių, prie jų prisijungė dar 30 kanopinių, bet tai ne pabaiga.
„Šiuo metu kaip tik dar dvidešimt avių mums atveža, dabar žiūrime ar nereikia perkelti gyvulių į kitą vietą. Niekas joms neleis plikai nuganyti žemės“, – tikino A. Feser.
A. Feser mano, kad avys ne vien tik padeda gamtai – tvarko kraštovaizdį, pašalina būtinybę dirbti teršančia technika, bet pasitarnaus ir turizmui.
„Mes tikimės, kad nebūtinai mums reikės atsivežinėti avis, gal kas nors iš vietinių bendruomenių nuspręs jas laikyti. Tada atsirastų vilnos, iš kurios amatininkai galėtų daryti savo gaminius ir tiesiog atsirastų veiksmo“, – pasakojo direktorė.