Mikologas Jonas Kasparavičius grybus renka ne dėl to, kad pagardintų sriubą.
Amžinas klausimas – pjauti grybą ar išrauti jį iš samanų. Viena grupė žmonių įsitikinus, kad nupjovus grybą į visa grybieną gali įsimesti ligos, o kita priešingai – tai atsitiks jį išrovus. J. Kasparavičius gali nuraminti abi žmonių grupes.
„Grybui jokio skirtumo nėra. Grybienai nieko neatsitiks ir išrovus patį grybą. Aišku, jei grybas sukirmijęs ir vis tiek pusę jo namie išmesite, tik kepurėlę pasiliksite, tai geriau pjauti jau miške“, – kalbėjo mokslininkas.
Žmonės taip pat stebisi, kodėl jų žinomose grybingose vietose po kelių metų sunku beatrasti grybų. Galima kaltinti nepalankius metus, bet mokslininkas turi paaiškinimą ir tam. Buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad labai intensyvus žmonių lankymasis skatina grybų nykimą.
„Paprastai grybingose vietose, jei jas žino daug žmonių, numindoma miško paklotė ir toje vietoje vėliau mažėja grybų“, – kalbėjo J. Kasparavičius.
Vis dėlto, yra vietų, kurios išlieka grybingos ištisus dešimtmečius. Tai dėl milijonus metų vykusios evoliucijos ir augalų koegzistavimo.
„Grybai gali augti dešimtmečius toje pačioje vietoje. Dauguma mūsų žinomų valgomų grybų yra glaudžiai susiję su medžiais. Augalai šaknų plaukelių pagalba siurbia vandenį. Pušis tokių plaukų neturi, tiksliau jaunos jų šaknys. Jos būna, lyg kojine, apgaubtos, grybu, kuris padeda įsisavinti vandenį, mineralines medžiagas – fosforą, azotą, kalį“, – pasakojo mokslininkas.
Mainais grybai gauna medžiagų, kurių patys nesugeba pasigaminti. Būtent dėl grybų žemėje nebeatsiranda naujų akmens anglies klodų. Grybai ardo mirusią medieną – šakas, šaknis, kamienus.
Kitas amžinas klausimas – ką daryti radus nuodingą grybą. Paprastai pagal išspardytas musmires gali sužinoti ar miške būtą kitų grybautojų, ar ne. Anot J. Kasparavičiaus, nuodingus grybus reikėtų palikti neliestus.
„Nuo to, kad nuspirsi musmirę, ji neišnyks. Vaisiakūnis tik grybo dalis. Visas grybo kūnas, organizmas slypi dirvožemyje. Tas grybas jau auga milijonus metų miškuose, tai jis turi kažkokią reikšmę miškui. Mums, žmonėms jis nevalgomas ir nuodingas, bet visokioms kirmėlėms jis valgomas”, – kalbėjo mokslininkas.
Be grybų naujai apželdintose vietose, kur anksčiau buvo dirbama žemė ar užteršta teritorija, medžiai vargiai užaugs, o ypač pušynai.
Mokslininkas taip pat patarė pasisaugoti ir grybus tokiuose miškuose rinkti atsargiai.
„Grybai tarsi sukoncentruoja aplinkos taršą. Miestuose auga net baravykai, tačiau nepatartina grybus čia rinkti. Taip pat per kelis šimtus metrų nuo gamyklų geriau nerinkti, o valgydami pakelės grybus, kartu mintame ir išmetamosiomis dujomis“, – kalbėjo mokslininkas.
Mokslininkas negalėjo pasakyti, ar šie metai bus grybingi. Pasak jo, dar per anksti spręsti. Pastarieji pora metų buvo nederlingi. Sausi ir karšti orai nėra pati palankiausia terpė jiems augti.
Taip pat grybautojai turėtų atsiminti, kad taisyklės neleidžia grybauti rezervatuose bei nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. grybus rinkti ornitologinių draustinių miškuose. Tuo metu privačiuose miškuose, esančiuose arčiau kaip 100 m iki miško savininko sodybos, grybus rinkti leidžiama tik miško savininkui sutikus.