Ežerai gali būti turtingi ir skurdūs. Pavyzdžiui, vieninteliame Akmenės rajone Kamanų ežere gyvena tik dviejų rūšių žuvys — ešeriai ir lydekos. Taip susitvarkė pati gamta, bet kur įsikiša žmogus, ten ežerai tampa dar skurdesni.
Enciklopedijose apie Aukštaitijoje esantį Makio ežerą rašoma, kad jame netrūksta žuvies. iš viso išvardytos vienuolika žuvų rūšių — raudės, kuojos, lydekos, ešeriai, lynai, plakiai, karšiai, karosai, šamai, seliavos ir aukšlės. Vis dėlto, informacija gerokai pasenusi ir dėl kelis pastaruosius metus netikslingai vykdytos verslinės žvejybos, pasidžiaugti žuvimi galėtų nebent neišrankus katinas.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas pasakojo, kad visos vertingos žuvys šiame ežere buvo išžvejotos ir neaišku, ar savarankiškai kada nors galės dar atsikurti.
„Makio ežeras buvo išnuomotas Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos pirmininkui. Iki kol mes praėjusiais metais neapribojome jo veiklos, jis vykdė verslinę žvejybą. Neskaičiuojant seliavų, verslininkas rodė, kad jo sugavimai nėra dideli. 2011 metais sugavo 297 kg, 2012 — 206 kg, bet ežerų būklė kritinė. Praėjusiais metais mokslininkai darė tyrimus ir nustatė, kad žuvų ten praktiškai nebelikę“, — pasakojo V. Graičiūnas.
Nei lydekos, nei lyno greičiausiai ten nebesugausi. 90 procentų likusios žuvies pagal biomasę sudaro menkavertės aukšlės ir kuojos, tokios, kurios nebepakliūva į tinklo akį, bet ir tai dar ne visas paveikslas.
„Iki 2012 metų ten buvo žvejojamos seliavos, o po to ju nebeliko deklaracijose, jų neberado ir mokslininkai. Pats verslininkas nusipjovė sau šaką, ant kurios sedėjo, ir sunaikino seliavų išeklius“, — kalbėjo vedėjas.
Aišku tik tai, kad Aukštaitijos turguose sumažės šios lengvai paruošiamos žuvies, o koks poveikis gamtai baisu ir spėlioti.
„Gamtiniu požiūriu tai nėra gerai. Niekam į gerą neišeina tokie pakitimai ekosistemoje. Nors žvejai mėgėjai šių žuvų ir negaudo, tačiau jos yra maistas lydekoms. Šios žuvys vis tiek užimą vieną ar kitą nišą, vaidina ekosistemoje vaidmenį, kurio mes galime ir nesuvokti. Nieko gamtoje nereikalingo nėra“, — kalbėjo V. Graičiūnas.
Verslinės žvejybos apimtis Lietuvoje yra juokingai maža, finansiniu požiūriu, pagal legalius duomenis, nėra nė vienos rentabiliai veikiančios žvejybos įmonės, tačiau jų daromas poveikis juntamas ir žvejams mėgėjams, ir gamtai.
Aplinkos ministerija, perėmusi į savo rankas verslinės žvejybos kvotų skirstimą, pasišovė uždrausti verslinę žvejybą vidaus vandenyse. Išimtis taikomos tik toms žuvims, kurios nėra žvejojamos mėgėjų — stintoms ir seliavoms, taip pat žvejybai Kuršių mariose.
Atrodytų logiškas sprendimas, vis tiek sulaukia nemažai pasipriešinimo. Iš esmės dėl to, kur dėsis visos nepagautos žuvys, kai jos nudvės. V. Graičiūnas turi paprastą atsakymą.
„Žvejai verslininkai ir kai kurie Seimo nariai aiškina, kad be verslinės žvejybos ežerus ištiks ekologinės katastrofos ir panašiai, tačiau tai neturi pagrindo. Mes turime rezervatų, kuriuose verslinė žvejyba draudžiama. Pavyzdžiui, Žuvintas, ten žuvų išteklių būklė yra ideali. Sako, kad nudvėsusios žuvys supus ir terš ežerus, bet žuvis ne taip ir trumpai gyvena. Lydeka, jei kas nors jai leistų, gyventų iki šimto metų“, — pasakojo V. Graičiūnas.