Kazlų Rūdos mokomiosios miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Justinas Urbanavičius papasakojo, kaip biokuras pasiekia vartotojus ir patikino, kad tik labai maža dalis medienos keliauja į katilines.
„Po kirtimo iš biržės ištraukiame ir šakas. Mišką kertant lieka nemažai viršūnių, šakų, kurių jau nebepanaudosi jokios medienos gamyboje. Technika jas ištraukia iš biržių į geriau pasiekiamas vietas, kur jau pasiima įprasta technika“, — pasakojo vyriausiasis miškininkas.
Nors procesas ir skamba paprastai, bet realybėje tai padaryti nėra labai lengva. Ištraukti šakas reikalauja ne tik jėgos, bet ir sumanumo.
„Pirmas dalykas — reikia labai gerai apgalvoti, kur ir kaip jas išvežti. Paprasta technika prastais keliais nepavažiuos ir negalės susmulkinti tų šakų. Vasaros metu reikia atsižvelgti į tai, kad šakos nepadidintų gaisringumo. Galima pasidaryti rimtą bėdą sau ir miškai smarkiai nukentėtų. Taip pat turime dengti šakas, nes jos praranda kitaip savo kaloringumą. Yra tam tikras, gamtoje suyrantis popierius, kuris aplinkai nekenkia net ir sudeginus jį“, — aiškino J. Urbanavičius.
Ne visos kirtimo atliekos susmulkinamos ir suspaudžiamos į granules ir pasiekia katilines. Kitos panaudojamos paties miško kirtimo reikmėms.
„Nemaža dalis šakų būna ir mūsų pačių sunaudojama. Prieš porą dienų rangovai mus išsikvietė. Atvažiavo miško kirtimo mašina kirsti juodalksnyno, o ten labai durpingas dirvožemis. Pasidarėme smaigą iš šakos ir į žemę įsmeigėme pusantro metro. Būna biržių, kur ne tik iš šakų, bet ir mažiausiai vertingos medienos tenka daryti valksnas“, — kalbėjo miškininkas.
Miškas nėra sandėlis, kurio grindis galima iššluoti. Reikia palikti kažkiek medienos supūti natūraliai — biologinės įvairovės išsaugojimui ir paprasčiausiai trąšai. J. Urbanavičiaus teigimu, miškininkai, ruošdami medžiagą biokurui, šios ribos neperžengia.
„Aš nemanau. Kažkiek lieka tos medienos. Miške daug humuso. Susidaro daug lapų, daug spyglių. Lieka ir pačios medienos — supuvusios, stuobrių paliekame biologinei įvairovei, humuso didinimui“, — pasakojo J. Urbanavičius.
Pagal Europos Sąjungos reikalavimus, iki 2020 metų Lietuvoje turėtų būti pagaminama 23% centralizuotai tiekiamos šilumos iš vietinių ir atsinaujinančių šaltinių — biokuro. Tai atrodo įgyvendinama, nes ir miškininkai turi neišnaudotų resursų.
Medžio kelmas ir šaknys sudaro penktadalį masės nuo medžio stiebo, nemažai miško valymo ir formavimo atliekų paliekamos miške, o ir ne tik miškininkai gamina biokurą. Lietuvoje tik dabar įsivažiuoja energetinių augalų plantacijos. Jų yra apie 5 000 ha, kai dirvonuojančių žemių yra apie 130 000 ha. Taip pat yra didžiulis šiaudų ir nendrių potencialas.