„Kertinių rūšių svarba pasireiškia tuo, kad sukuriamos palankios sąlygos kitoms egzistuoti. Bebrai – natūralūs ekosistemų kaitos trikdytojai. Galutinės ekosistemų kaitos stadijos (miškai) nėra palankūs didelei daliai rūšių, todėl kraštovaizdyje turi būti balansas tarp brandžių miškų ir ankstyvų kaitos stadijų (šlapžemių, pievų, krūmynų)“, — teigė Vilniaus universiteto Ekologijos ir aplinkotyros centro doc. dr. Alius Ulevičius.
Pasak ilgametę patirtį turinčio gamtininko, būtent ankstyvosiose kaitos stadijose panaudotos organinės medžiagos atsistato žymiai greičiau nei brandžiame miške, vadinasi, bebravietės yra svarbūs mitybos plotai daugeliui rūšių.
„Kitas trikdytojas – žmogus, tačiau jo transformuotos buveinės žymiai mažiau patrauklios organizmams“, — pridūrė pašnekovas.
Paklaustas, kokiu tikslu bebrai stato užtvankas, A. Ulevičius papasakojo, jog šie graužikai pastarąsias stato siekdami pakelti vandens lygį ir padidinti akvatorijos plotą. Aukštas vandens lygis svarbus, nes įėjimas į bebro urvą visada būna po vandeniu.
„Giliame vandenyje bebrai gali lengvai plaukioti ir nardyti, tai užtikrina jų saugumą. Tuo pačiu didesnis užlietas plotas garantuoja saugesnę prieigą prie maisto resursų, ypač sumedėjusių augalų“, — kalbėjo ekologas.
Bebrai pasitelkia pačias įvairiausias medžiagas statybai.
„Dažniausiai – tai medžių šakos, velėna, augalų šaknys ir dumblas iš telkinio dugno. Pasitaiko akmenų ir kitokių netikėtų dalykų, tarkim žmonių išmestų šiukšlių“.
Patvankos itin reikšmingos gamtoje, anot specialisto, jų dėka atsiranda ne toks jau mažas vandens telkinys, kuris naudojamas įvairių kitų rūšių organizmų, jame kaupiasi įvairios nuosėdos, kurios vėliau patenka į dirvodarą.
„Pratekėjęs vanduo būna švaresnis, nes bebrų patvankoje nusėda daug įvairių nešmenų“, — kalbėjo A. Ulevičius.
Gamtininkas pridūrė, kad bebrų užtvankos būna seklios, lengvai įšyla, jose intensyviai želia įvairūs augalai, geros sąlygos daugeliui stovinčiuose vandenyse gyvenančių gyvūnų. Tokie gausūs ištekliai pritraukia plėšrūnus ir augalėdžius.
„Savitų vandens telkinių atsiradimas didina buveinių įvairovę, turtina lokalią fauną ir florą“, — akcentavo jis.
Ekologas aiškino, jog šių stambių graužikų patvankos nepageidaujamos ten, kur teka sraunūs upeliai.
„Tokiose buveinėse gyvena itin švarų vandenį, srovę ir mineralinį substratą mėgstantys organizmai. Daugelis iš jų yra reti, todėl saugomi. Bebrams užtvenkus upelį, vanduo sustoja, uždumblėja dugnas ir minėti organizmai toje vietoje išnyksta“, — kalbėjo. A. Ulevičius.
Taip pat tankiai bebrų apgyvendintuose upeliuose sumažėja nerštaviečių lašišinėms žuvims. Pasak pašnekovo, galima kalbėti ir apie bebrų daromą žalą miško želdiniams, kuomet šie nudžiūva pakilus vandens lygiui. Kartais užtvindomos ūkiniu ir gamtosauginiu požiūriu vertingos pievos ar dirbami laukai.
„Aišku galima kaltinti dėl to bebrus, bet kur kas daugiau žalos atnešė melioracijos vajus sovietmečiu, kuomet apie 80 procentų natūralių upelių buvo paversta melioracijos grioviais. Tarp kitko, bebrai dabar juos intensyviai ardo“, — kalbėjo specialistas.
Nesiginčijama — bebrų populiaciją reikia reguliuoti, tačiau nereikia aklai jų šaudyti. Šie gamtos architektai daugybėje vietų gali gamtai tik pagelbėti ir ištaisyti žmogaus padarytą žalą.