Mokslininkų tyrimai teigė, kad būtent dėl varyminės medžioklės ši liga plinta. Tačiau medžiotojai nebūtų laimingi, jei toliau medžioti galėtų tik tupėdami bokšteliuose. Ir priežastis - ne tik nuobodulys.
Ne vienas aplinkosaugininkas ir mokslininkas pasisakė, kad varyminė medžioklė skatina šios kiaulėms ir šernams mirtinos ligos platinimą. Liga, iš gamtos patekusi į kiaulių fermas, pridaro milijonus nuostolių. Nuostolius jaučia ir gamta.
Ruošiamasi stipriai sumažinti Lietuvos šernų populiaciją. Iš 62 tūkst. metų pradžioje buvusių knyslių, turėtų likti tik 6 tūkst.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Varėnos skyriaus vadovas Rolandas Micevičius teigė, kad tokius tikslus įgyvendinti bus labai sunku, jei varyminės medžioklės sezonas nebus pradėtas, o draudimas kai kuriuose rajonuose nebus atšauktas.
„Į pamiškę vienu metu išeina 10-15 šernų. Vienu šūviu jų visų nenušausi, jie greitai išsilaksto. “, — pasakojo R. Micevičius.
R. Micevičiaus įsitikinimu, tai, kad nepavyks išmedžioti visų šernų, yra mažiausia problema. Anot jo, varyminė medžioklė neatsiejama nuo miško ir pačios medžioklės. Be jos, ši veiklos rūšis prarastų ir dalį savo istorijos, nunyktų medžioklės paveldas.
„Skaudu būtų, jei varyminę medžioklę uždraustų. Tai yra viena gražiausių tradicijų, suteikia medžioklei daug žavesio. Tik ne vieni medžiotojai dėl to nukentėtų. Išėję į mišką jie geriausiai mato visą bendrą situaciją,“ — pasakojo jis.
Varyminės medžioklės metu į miškus išeina dešimtys varovų su skalikais, jie šukuoja mišką ir gena žvėris į palaukę, kur išrikiavę šautuvus jų jau laukia medžiotojai. Tokiais būdais medžiojama buvo dar nuo akmens amžiaus.
„Jei nebebus varyminės medžioklės, kodėl medžiotojams reikės eiti į mišką? Ten jie lankysis daug rečiau. Miškai liks be šeimininkų, nebus taip gerai žinoma nei šernų, nei kitų gyvūnų situacija“, — tikino medžiotojas.
Sprendimas dėl to, ar spalio mėnesį medžiotojai galės vykdyti šios rūšies medžioklę, dar nepriimtas. Anot R. Micevičiaus, uždraudus ją, niekas neturėtų pasikeisti.
„Šernai migruoja ir taip. Dabar miškuose nėra maisto ir šernai ėda ūkininkų pasėlius. Nuo metų pradžios nė vienas afrikinio kiaulių maro atvejis čia nebuvo užfiksuotas“, — sakė medžiotojas.
Pasak jo, nereikėtų kaltinti ir šernų dėl šios ligos, o vertėtų žvalgytis į žmones.
„Ne šernai ir ne laukiniai žvėrys perneša šį užkratą. Kaip paaiškinti maro atvejus Rusijos kiaulių fermose, kur šernai aplinkoje negyvena? Keliavimas, kroviniai, pašarai. Ties tuo reikėtų dirbti labiau“, — pasakojo R. Micevičius.
1990-1991 metais per Lietuvą perėjo klasikinio kiaulių maro banga, nuo kurios nukentėjo ir šernai. Po jos šernų populiacija atsigavo palyginus greitai ir gerai, o užsikrėtę šernai didelės žalos aplinkiniams nepridarė. Medžiotojas to tikisi praėjus ir beveik ketvirčiui amžiaus.
„Manau, kad su juo reikės susigyventi. Reikės laukti, kol jis eis ir praeis, kaip buvo su kitomis ligomis seniau“, — sakė medžiotojas.