Pastūmėjo netektis
V. Andziulio žmona Birutė pasakoja, kad nuo pat vaikystės jos vyras degė noru prisidėti prie pasipriešinimo sovietinei valdžiai. Dar būdamas mokykloje V. Andziulis troško kovoti už savo laisvę, tačiau dėl jauno amžiaus nebuvo tinkamas prisijungti prie partizaninio judėjimo.
„Jis norėjo eiti į mišką, bet tada Vytautui tebuvo 12 metų, todėl partizanai į miško brolius jo nepriėmė. Vyresniam jo klasiokui ir geriausiam draugui pavyko tapti partizanu, tačiau jis tragiškai žuvo mūšio lauke. Vytautui tai buvo didelis psichologinis smūgis, bet kartu – dar didesnė motyvacija priešintis neteisybei“, – vyrą prisimena Birutė.
Pabaigęs mokyklą ir vėliau išmokęs spaustuvininko amato, V. Andziulis suprato, kad ne vien ginklu, bet ir spausdintu žodžiu galima kovoti už Lietuvos laisvę. Mirus jo tėvams ir pirmajai žmonai, V. Andziulis pasinėrė į darbą – jo galvoje pradėjo suktis mintys apie pogrindžio spaustuvės įkūrimą.
Sutikęs bendramintį Juozą Bacevičių, V. Andziulis 1978 m. pradėjo įgyvendinti savo planą.
„Jis buvo be galo darbštus, todėl su didžiuliu užsidegimu ėmėsi spaustuvės įrengimo darbų. Šiltnamyje po žeme buvo iškastas rūsys, kuriame turėjo būti spausdinama lietuviška literatūra. Dar prieš pradėdami veiklą Vytautas su Juozu sutarė, kad spausdins ne tik religinį turinį, bet ir istorinę bei patriotinę literatūrą, nes Vytautas buvo įsitikinęs, kad melstis galima ir savais žodžiais, o istoriją privalo žinoti kiekvienas“, – pasakoja moteris.
Neilgai trukus V. Andziulio gyvenime atsirado ir Birutė, kuri iki to laiko nežinojo apie slaptus Vytauto planus. Tačiau užgimus jausmams, vyras nusprendė atskleisti savo paslaptį. „Prieš „imdamas“ mane į žmonas Vytautas norėjo sužinoti, ar sugebėsiu gyventi dvigubą gyvenimą. Aš neprieštaravau, prisiėmiau didžiulę atsakomybę ir nusprendžiau jam padėti“, – prisimena moteris.
Paslaptį saugojo trise
1979 m. Birutė ir Vytautas Andziuliai pradėjo šeimyninį gyvenimą, o po metų pradėjo veikti ir pogrindžio spaustuvė, slaptu pavadinimu „AB“ (V. Andziulio ir J. Bacevičiaus pirmosios pavardžių raidės).
„Pasiskirstėme darbais. Vytautas buvo atsakingas už spaustuvės darbus ir literatūros išvežimą, Bacevičius buvo platintojas, o aš rūpinausi spaustuvės apsauga ir aplinkos stebėjimu. Namuose buvome įrengę specialų skambutį, sujungtą su spaustuve. Jei pamatydavau ateinant ar atvažiuojant kažką įtartino, suskambindavau tris kartus, tai reiškė galimo pavojaus signalą“, – pasakoja Birutė.
Moteris atskleidžia, kad derinti šeimyninį gyvenimą ir pogrindžio veiklą buvo tikras iššūkis.
„Buvo išties sunku. Dirbau medicinos seserimi, gimė vaikai, teko namų ruošos darbus, vaikų auginimą derinti su spaustuvės veikla. Naktimis budėdavau ligoninėje, o dienomis padėdavau Vytautui išlaikyti spaustuvę saugią. Laisvalaikio neturėjome, negalėjome turėti daug draugų ar pažįstamų, nes niekada negalėjai žinoti, kas tavo priešai. Apie spaustuvę nežinojo net mūsų vaikai, tik aš, Vytautas ir Juozas“, – sako Birutė.
Tačiau pats sunkiausias darbas, pasak Birutės, buvo gabenti literatūrą nuo Andziulių namų iki J. Bacevičiaus sodybos, iš kurios jis ir platino lietuvišką žodį.
„Mūsų ir Bacevičiaus namus skyrė 60 km. Vaikus, kad ir kaip tai dabar skambėtų keistai, į kelionę paimdavome kaip priedangą. Sakydavome jiems, kad važiuojame pas dėdę Juozą grybauti ar uogauti. Kelyje tekdavo saugotis vadinamųjų „uodegų“. Tekdavo keisti maršrutą, kryptį, kol nelikdavo jokių įtarimų, kad nesame sekami. Atvykus pas Bacevičių, kol jis kartu su Vytautu iškraudavo knygas, mes su vaikais eidavome į mišką rinkti gėrybių“, – pasakoja moteris.
Vos nežlugusi priedanga
Visgi, nuo vaikų slėpti antisovietinę veiklą nebuvo lengva. Birutė prisimena istoriją, kai dėl vienos mažos klaidelės, galėjo žlugti visa jų priedanga.
„Vieną kartą mažasis aptiko netyčiomis tėvo atidengtą ir paliktą slėptuvės angą ir atbėgo man pasakyti. Tąkart labai išsigandome, jog galime būti demaskuoti, todėl mažajam pamelavau, kad ten geriau daugiau neiti, nes yra įvesta didelė elektros įtampa ir gali nutikti nelaimė.
Sūnus apie tai papasakojo broliui ir sesei, tačiau tą sykį jie juo nepatikėjo. Visgi, vaikų smalsumas nugalėjo ir jie dar kartą patikrinę šiltnamį rado jo rūsyje dirbantį tėtį. Tada supratome, kad geruoju tai nesibaigs, nes vaikai ėjo į mokyklą, o ten, kad ir netyčiomis galėjo prasitarti draugams ar mokytojams. Kadangi šiltnamyje auginome gėles, šį kartą pamelavome, kad čia mūsų laboratorija, kurioje tiriame, kodėl nuvysta gėlės. Laimei, to užteko, kad mūsų priedanga išliktų saugi“, – pasakoja Birutė.
Buvo ir dar vienas, kaip pati Birutė sako, labai pavojingas atvejis, kai netikėtai į Andziulių namus užklydęs nepažįstamasis ypatingai susidomėjo jų šiltnamyje auginamomis gėlėmis.
„Vyriškis, prisistatęs Bruoniaus vardu, primygtinai prašė, kad leistume jam savo šiltnamyje pražydinti tulpes. Mums buvo tekę girdėti, kad panašiais slapyvardžiais vadindavosi Sovietų Sąjungai pavaldūs šnipai. Mandagiai ir įtikinamai atsisakėme jam padėti, nors jis ir buvo labai užsispyręs“, – nekviesto svečio vizitą prisimena moteris.
Buvo ir daugiau atvejų, kai aplink Andziulių gyvenvietę šmirinėdavo nepažįstami asmenys, tačiau, pasak Birutės, laimei, į rimtesnį susidomėjimą jų veikla tai neperaugo.
„Visą tą laiką vadovavomės taisykle – „bendrauti su kuo mažiau žmonių“. Net su J. Bacevičiaus platintojais praktiškai neturėjome jokio kontakto, nes taip buvo tiesiog saugiau. Todėl net dabar, praėjus tiek metų tylos, sunku prisiminti ir kalbėti apie to laiko įvykius“, – sako Birutė.
„Švarių rankų“ atminimas
Tik 1990 m. po Kovos 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto apie spaustuvę ir jos veiklą sužinojo Andziulių vaikai bei aplinkiniai.
„Lyg akmuo nusirito nuo širdies. Kai kam tai buvo šokas, o reakcijų buvo įvairių. Kai kas mus palaikė, džiaugėsi, tačiau buvo ir tokių, kurie mus kritikavo. Kiekvienas pasaulį mato savaip, todėl negalima jų smerkti“, – sako moteris.
Tai, kaip svarbiai ir daug per tą priespaudos ir vargų dešimtmetį Birutė, Vytautas ir Juozas prisidėjo prie to, kad Lietuva pagaliau išsivaduotų iš sovietinio režimo, moteris nesureikšmina.
„Darėme tai, ką reikėjo daryti. Norėjome būti laisvi ir tuo noru gyvenome. Vytautas buvo laimingas, kad galėjo prisidėti prie pasipriešino priespaudai. Žmonės jį prisimena kaip „švarių rankų“ spaustuvininką, kuris niekada nebuvo nukrypęs į purvinus sovietinius reikalus. Nors ir ne žemaitis, jis buvo labai užsispyręs – dieną ir naktį dirbo spaustuvėje vardan vieno tikslo – laisvos Lietuvos“, – apie savo vyrą pasakoja Birutė.
2018 m. mirus V. Andziuliui, jo palikimu vis dar rūpinasi pati Birutė. Pasipriešinimo sovietinei valdžiai Lietuvoje simboliu tapusioje spaustuvėje šiandien veikia muziejus. Kauno rajono Salių kaime esančioje slėptuvėje apsilankę žmonės gali apžiūrėti spaudos įrangą, antinacinės ir antisovietinės kovos dokumentų kopijas, pogrindinės spaudos leidinius, rezistentų nuotraukas.
Tai – tik vienas iš projekto „584 km“ objektų. Šis projektas kviečia leistis į 584 kilometrų kelionę aplankant įdomiausius Antrojo pasaulinio karo paveldo objektus Lietuvoje. Maršrutus ar idėjas jiems rasite projekto puslapyje www.584km.lt arba atsisiuntę mobiliąją programėlę (parsisiųsti galite iš „App Store“ ir „Google Play“). Keliaudami su telefonu rankose, objektus pažinsite interaktyviai – nuvykę į pasirinktą maršruto tašką, jame pamatysite, kaip vieta atrodė anksčiau. Projekto puslapyje rasite ir specialų žaidimą, kuriame panaudosite kelionių metu surinktas žinias bei „išgelbėsite“ Lietuvos istoriją.
