Projektas „100 Lietuvai“ – veidrodis sukrečiančių ir visuomenę auginančių nepriklausomos šalies įvykių, architektūros perlų, gamtos stebuklų, istoriją liudijančių fotografijų, laisvės simbolių, įkvepiančių asmenybių ir nepaprastų pasakojimų iš pirmų lūpų.
chronologinė laiko juosta
Unikali kelionė laiku, kurioje valsybės architektų nuomonės, dvejonės ir vertybinės nuostatos diena iš dienos atskleidžia gyvai.
  1. Liko lygiai 100 dienų iki atkurtos Lietuvos šimtmečio

    1917 m. lapkričio 8 d.

    Su projektu LT1918 nusikelkime 100 metų į praeitį ir it gyventume tuo metu stebėkime svarbiausius to laikotarpio įvykius ir asmenybes, kurios daugiausiai prisidėjo prie Lietuvos atkūrimo. Plačiau apie šimtą lemtingų Lietuvos atkūrimo istorijos dienų skaitykite straipsnyje.

  2. Spauda. Buteinikas kaimynę iš kiemo botagu varė ir sumušė šaltyšių

    1917 m. lapkričio 9 d.

    Pranešimas spaudoje: "Buteininkas Juozas Lingys iš Naujųjų Sintautų, Naumiesčio apskričio, savo karvę paleido į Kazauskienės pievas. Kaip žmona atėjo pas jį dėlto pasiskųsti, jis ją botagu nuvarė nuo savo kiemo. Paskui ji užtai nuėjo ir aną buteininką įskundė šaltyšiui [kaimo seniūnui – LT1918].

    Šaltyšius, žinodamas, kad tokie ginčai kaime taikyti priderama jam nuėjo apie tai išklausinėti Lingio. Lingys [ėmė – LT1918] jį kolioti. Užtat užrėžė jam šaltyšius vieną su [...] lazda. Lingys, turėdamas rankoje šieno šakę, šoko prieš šaltyšių su šake. Taip juodu susimušė, ir Lingys savo priešui kelissyk įdūrė į koją, nors negiliai. Šaltyšius pagalios pasitraukė ir eidamas iš kiemo pagrumojo Lingiui, sakydamas, jog jis jį užtai paduosiąs teismui. Tada Lingys prišokęs kirto šake per galvą ir pramušė galvą tai 2 centimeterių ilgio žaizdą. Tą bylą nagrinėjo apskričio teismas Sąvalkuose [Suvalkai – LT1918] ir Lingį pabaudė trimis mėnesiais kalėjimo. Teismas jam pripažino dar švelninamų aplinkybių, kadangi šaltyšius yra pasielgęs nevisai gerai, nėsa jam priderėjo mušti Lingio lazda. Teismo nuomonė, tuo mušimu Lingys buvęs labai suerzintas, todėl toje valandoje pilnai nebenusimanė, ką darąs." Šaltinis: laikraštis "Dabartis", 1917 m. lapkričio 13 d., Naumiestis, 9 11 [11 09 | Sodžiaus įpročiai], Nr. 96, p. 3. Nuotrauka: vokiečių okupacijos metų atvirukas (Dūkštas 1915-1918 m.) Šaltinis: laikraštis "Dabartis", 1917 m. lapkričio 13 d., Naumiestis, 9 11 [11 09 | Sodžiaus įpročiai], Nr. 96, p. 3. Nuotrauka: vokiečių okupacijos metų atvirukas (Dūkštas 1915-1918 m.)

  3. Sedos viršininkas Schulte-Heuthausas. Įsakas dėl šulinių

    1917 m. lapkričio 10 d.

    Šulinių davadai kreize (apygardy) Siady [Seda – red.] Dėlei šulinių vandens pagerinimo tur sekantiejie padavadijimai padaboti būti. I. Įtaisymas naujų šulinių 1. Wieta. Šulinių įtaisymas netoli šikininko, srutų arba mėšlo duobės, gatvės arba uličios grabučių kaip ir vietose, kurios paplaukia, yra uždraustas. Nuo tokių vietų jie menkiausiai 10 m tur atstu gulėti.

    II. Šulinio čystijimas
    Visi šuliniai tur pirma žiemos čėso gerai pataisyti ir iščystiti būt.
    a) Vandenį reikia išsemti,
    b) Šulinio sienas ištaisyti,
    c) Visos auktuvės, šaknys, tos tur attolytos būti. Jei reikia, tai tur šulinys iškalkiots būti,
    d) Jo dugnas tur čystitas būti, šviežiu akmenaičiu įkrėsti reikia,
    e) Grabutį aplink šulinį čystiti,
    f) Viršūnę šviežiais akmenaičiais apdėti arba apkrėsti.

    III. Visi šuliniai tur pripilti būti, kurie per artimus pavandenius bile kokio būdo (žiūrėk po I privestus padavadijimus) galėtų paiškaditi būt, arba kurie čia guli, kur žemė paplaukia, arba kurie sugriuvę, negana gerai pataisyti arba apnuodyti yra, bei kurių vanduo nečystas yra, tai yra viens mieras, ar vanduo tokio šulinio žmonėms arba galvijams, arba namų reikmenėms paskirtas yra. Šitas šulinių davadas tuojaus vartojamas yra. Siady , lapkričio mėn. 10 d., 1917 m. Kreizo (Apygardės) Auptmons Schulte-Heuthaus, Landvero – Leitmons
    Šaltinis: P. Žadeikis, Didžiojo karo užrašai, p. 332. Nuotrauka: vokiečių okupacijos metų atvirukas.

  4. Petrapilėje laimėjo bolševikai

    1917 m. lapkričio 11 d.

    Jau keliais atvejais mes rašėme apie lenkų pastangas prisijungti Lietuvą. Tas klausimas dabar virsta ypačiai opus. Eina žinių, jog tas lenkų siekimas gaunąs paspirties, jog naujai laukiamajame Lenkijos, Lietuvos ir Kuršo sutvarkyme kai kurios Lietuvos dalys (pvz. Suvalkija) turinčios atitekti Lenkijai. Mes gerai numanome, ką tatai reikštų Lietuvai ir lietuviams tasai naujas mūsų kūno skrodimas. Mes jaučiame, jog su tuo skrodimu lietuviai per amžius nesusitaikintų ir niekuomet nepaliautų pikčiausiai kovoję.

  5. Tiltas Tauragėje

    1917 m. lapkričio 12 d.

    Marijampolė, lapkr. m. 11 d. [Uždegikas] Ūkininkas Vincentas Daugėla iš Dženčeliankos, Marijampolės apskr. buvo apskųstas, jog lieps 28 d. š. m. jis esąs uždegęs savo kaimyno ūkininko Antano Simonaičio daržinę. Kaltybę vyriausiai dėl to vertė ant jo, kad liudininkas S. tardžiusiam žandarui ir paskui taikos teisme Marijampolėje buvo pridavęs daug daiktų, kurie rodė jo kaltumą. Jisai keltą kartų išsitaręs, uždegsiąs S. daržinę. Jisai su S. jau keli metai kaip pykęsis. [...] Šaltinis: laikraštis „Dabartis“, 1917 m. lapkričio 13 d., p. 3.

  6. Spauda. Pasitarimas apie Lietuvą Berlyne

    1917 m. lapkričio 13 d.

    Antradienį, lapkričio 13 d., buvo lietuviškas vakaras „Adlon“ viešbutyje, Berlyne. Lietuvos Tarybos narys, A. Smetona iš Vilniaus, kalbėjo apie Lietuvos praeitį ir plačiau pranešė, kokių skriaudų prisikentėjo lietuviai nuo rusų vyriausybės, kalbėjo ir apie lietuvių krutėjimą, kaip reikia veikti, kad lietuvių tautą išgelbėti nuo slavų pavojaus. Tas krutėjimas žymiai sutvirtėjo labiausiai po revoliucijos ir buvo stipriai remiamas didžios lietuvių išeivių minios. Karas vėl sukėlė ir gaivina senus lietuvių lugojimus. Lietuvą naujai stato.

    Kalbėtojas nurodė, jog Lietuva esanti sudėta iš dviejų dalių: tikrosios Lietuvos, kuri guli šiaurėje, pridera Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijos; ir dalių Gardino ir Balstogės gubernijų. Tokios tai Lietuvos lietuviai sau reikalauja. Savo sostinės Vilniaus Lietuva negalinti ir jokiu būdu neišsižadėsianti. Pagalios kalbėtojas pranešė apie įkūrimą Lietuvos Tarybos, [kurią] užsienio lietuviai yra pripažinę savo vyriausiąja įstaiga. Lietuviai pasitiki Vokietija, ir iš tikrųjų ji viena tiktai galinti gelbėti tą prispaustą tautą. Paskui sekė diskusija. Slaptas patarėjas Sering lietuvius širdingiausiai pasveikino. Tikrai žinąs, kad visa vokiečių tauta pasitinka lietuvius, kaipo savo bičiulius ir vokiečių užduotis esanti lošti išvaduotųjų rolę rytuose. Slaptajam patarėjui Delbrückiui paklausus apie lietuvių įtaką Vilniuje, Smetona gyvai išdėstė priežastis, kodėl lietuviai taip griežtai reikalauja sau to miesto. Ukrainietis Trylovskyj, austrų valdijos tarybos narys, išreiškė, kad ukrainiečiai iš prigimties esą Lietuvos sąjungininkai, kad lietuvių ir jų siekimai visai susitaiko. Prūsų seimo atstovas dr. Gaigalaitis kalbėjo vardu Prūsų lietuvių. Reichstago narys dr. David dabartiniams ginčams išlyginti, patarė vaduotis demokratine politika.

  7. Jonas Žilius-Jonila (Žilinskas). Apie grįžimą Lietuvon po karės [nuorodos į visą straipsnį žemiau]

    1917 m. lapkričio 14 d.

    Šaltinis: laikraštis „Dabartis“, 1917 m. lapkričio 17 d., Nr. 98, Pasitarimas apie Lietuvą Berlyne. p. 1. Kaip Lietuva bus politiškai sutvarkyta po šios karės, dabar dar negalima nuspėt. Ji galbūt liksis visiškai neprigulminga, arba galbūt turės pilną savivaldą Vokietijos ar Rusijos globoje. Bet ekonomiškasis žmonių gerbūvis nedaug ką priklausys iš karto nuo politiško svorio. Juk kas dabar išgriauta, kas sunaikinta, tai ar politika virs šiaip arba taip, visien tą reikės atstatyti.

    Kiek daugiau reikš politiškos sąlygos ant žmonių grįžimo atgal į Lietuvą. Jei bus ingyta pilna liuosybė Lietuvai, tai daugelis grįš, jei gi nebūtų pilnos liuosybės, tai grįžtų daug mažiau.

    [...]
    Grįžimą padidins dar ir tas, kad po karės čionai neišvengiamai pradės eiti menkai darbai, o tuom tarpu Lietuvoje atsiras begalės darbų, o ir žemės bus pigios.

    [...]
    Vienu žodžiu grįžimas į Lietuvą bus didelis. Bet jei jau lietuviai grįš, tai tas grižimas turi būti naudingas, tvarkus, gerai organizuotas. Jei lietuviai grįš nepasiruošę, tai jie bus tiktai išnaudojami kitų, kaip yra čionai [Amerikoje] išnaudojami. Todėl būtinai reikia pradėti ruoštis prie grįžimo ir tai tuojaus.

    [...]
    Dailydės arba stalioriai bus labai reikalingi Lietuvoje ir uždarbiai bus tiesiog negirdėti.

    [...]
    Prieš karę Dr. Basanavičius, inžinierius P. Naruševičia įsteigė netoli Varėnos, Vilniaus gub., cemento dirbtuvę ir gerai vertėsi. Šveicarijos ekspertai tos dirbtuvės cementą pripažino geriausiu.
    Reikia suorganizuoti čionai prityrusius darbininkus ir jų kapitalą ir prisidėti prie tos bendrovės. Tai-gi, cemento darbininai, skubinkite sudaryti organizaciją. Kam dirbti kitam, jei gali dirbti pats sau.

    [...]
    Tiesa, geležies nedaug yra, bet galima steigti geležies fabrikus, kad ir rūdą reikėtų atgabenti iš kitur. Juk Tilmansas Kaune pradėjo biznį su 450 rub. Ir per keliolika metų pavirto milijonierium. Tą patį darė ir Vilijos Bendrovė.

    [...]
    Audėjai ir verpėjai turės milžinišką ateitį Lietuvoje, nes nėra nei vieno fabriko, o ir visoje Rusijoje labai mažai.

    [...]
    Odų ir kailių dirbimas. Vienas žydas Franklinas [Frenkelis] Šiauliuose prieš 20 metų pradėjo tą biznį su 400 rublių ir 17 metų užgyveno į 20 milijonų rublių. Tai patyrė velionis Landsbergis (Žemkalnis). Tas jau parodo, kaip pelningas tas biznis. O pirm karės lietuvių visai nebuvo tame biznyje.

    [...]
    Lietuvoj arkliai išmušti ir atimti, todėl automobiliai ypač ūkėms, bus labai reikalingi. O visi Detroito lietuviai daugiausiai dirba tik automobilius ir turi gerą patyrimą ir tarp jų yra labai daug pasiturinčių. Nesunku tarp jų surinkti nemažiau 3.000 žmonių, turinčių 300 dolarių. Su 900.000 dolarių arba su 4 milijonais rublių jau galima įsteigti didelę dirbtuvę, kur tie visi darbininkai rastų sau vietą, būtų patys savininkais savo dirbtuvių. Taigi Detroit, Michigan lietuviai turi padaryti pradžią, branduolį, o paskui kitų miestų lietuviai jau prisidės.
    Šaltinis: mėnesinis laikraštis „Lietuvos atstatymas“, 1917 m., Nr. 1 (lapkritis), p. 9-11.

  8. Voroneže įvyko lietuvių partijų atstovų suvažiavimas

    1917 m. lapkričio 15 d.

    1917 m. lapkričio 15–18 d. Voroneže įvyko trijų iniciatorių (Jono Jablonskio, Prano Mašioto ir Kazio Griniaus) sukviestas partijų atstovų suvažiavimas. Jis įsteigė Lietuvių vyriausiąją tarybą Rusijoje. Politinės partijos į ją delegavo dvylika atstovų: kunigą Julijoną Jasienskį, Martyną Yčą, Joną Kriščiūną, kunigą Praną Penkauską, Vytautą Petrulį, Liudą Noreiką, Mykolą Sleževičių, Stasį Šilingą, kunigą Juozą Vailokaitį, Juozą Bagdoną, kunigą Emilį Paukštį ir Rapolą Skipitį. Pirmininku išrinktas Pranas Mašiotas, o vicepirmininku – Jonas Jablonskis.

  9. Jonas Žilius-Jonila (Žilinskas). Lietuvos žemės bankas

    1917 m. lapkričio 16 d.

    Dabar aš kreipiuos į Amerikos lietuvius, ypač į tuos, kurie dar prie mūsų Banko nepriguli. Mieli Broliai Lietuviai ir Sesės Lietuvės ir Lietuvaitės! Kurie laikote pinigus bankuose ant mažo nuošimčio, arba, kas da blogiau, laikote juos kur namiejie ar nešiojatės Kišeniuose, antyje, pančiakose, kol kas prisitaikęs nepavagia, aš jums sakau: likimas mus visus kviečia prie politiško gyvenimo; taigi darykime ir mes taip, kaip kiti daro.

    Kiti fabrikus, namus, krautuves, bankus steigia sudėtinai; taip steigkime ir mes savo naująsias institucijas! Nejaugi mes ir liuosoje Lietuvoj norėsime amžiais būti tik praščiokais-darbininkais, o business’us pavesime kitiems? Mes uždedame dabar ant visos Lietuvos Žemės Banką ir pareiga kiekvieno lietuvio yra prie to Banko prigulėti, jei nedaugiau, tai nors vienu-dviem šėrais. Kur vienybė, ten stiprybė! Amerikos lietuviai: jūs kartais, ieškodami laimikio, imate šėrus visokiose pažvelgtinose kompanijose, imkite šėrus savo institucijose. Čia nėra nieko pasalo ir nieko slapto. Tikras dalykas ir tikras laimkis. Čia savi žmonės su prakilniausiais norais trokšta pakelti tautą, nori mūsų žmonės suorganizuoti, palavinti ir sykiu tkšta gero uždarbio ir pelno saviesiems. Taigi aš dar sykį kreipiuosi į jus, Amerikos lietuviai: jei norite padaryti savo tautai labą, jei norite gerai savo pinigus įvestyti, juos padvigubinti, patrigubinti, nepražiopsokite šitos progos, rašykitės į Lietuvos Žemės Banką. Vienas šėras kaštuoja 50 dolarių.
    Šaltinis: mėnesinis laikraštis “Lietuvos atstatymas”, 1917 m., Nr. 1 (lapkritis), p. 5.

  10. Žemaičių gundymai

    1917 m. lapkričio 17 d.

    Man pranešė, kad vienas karininkas iš Vilniaus yra siųstas į žemaičius aplankyti rimtesnius tautos vyrus ir surinkti bent 200 parašų; tie parašai buvo reikalingi peticijai kaizeriui paduoti. Tarp Kaizerio Vilhelmo II ir karo vadovybės, Hindenburgo ir Liudendorfo, kilęs kivirčas: Vilhelmas norįs visą užkariautąją Lietuvą lenkams atiduoti, kurių valstybė atstatoma, o Hindenburgas ir Liudendorfas priešingai - nori Lietuvą padaryti savarankiška, tik sąjungoje su Vokietija. Manęs klausia, ar aš sutiksiu pasirašyti. Atsakiau, kad kai surinksią 199 parašus, dušimtuoju ir aš pasirašysiu. Nelaikau savęs tokiu autoritetu, kad sąraše figūruočiau pirmuoju. Be kitų kalbino ir Stanislovą Narutavičių, kuris, kaip pats man sakė, atrėžęs: “Ne tokie durniai žemaičiai”.

  11. Lietuvių katalikių moterų draugijos raštas

    1918 m. lapkričio 18 d.

    Jo malonybei Prelatui A. Dambrauskui Kaune Nepaprastas smūgis šiomis dienomis pervėrė mūsų širdis – Vilniaus Vyskupijos Administratorius kun. Michalkevičius nepaprastai smarkiai nubaudė mūsų kunigus: atėmė jiems Šv. Mišias, uždraudė išpažinties klausyti, pamokslus sakyti ir apskritai, pildyti kitas kunigo priedermes.

    Negana to, atstatė dar nuo vietų ir, lyg išjuokdamas, pasiūlė apsigyventi Gardino vienuolyne. Už ką gi tokia bausmė? O už tai, kad nubaustieji išdrįso viešai pasakyti tiesą. Taip liko nubausti: 1) Kun. kan. Kukta – Visų Šventų bažnyčios klebonas, 2) Kun. dr. J. Bakšys, 3) Kun. T. Brazys – Dvasiškosios Seminarijos profesorius ir 4) Kun. dr. J. Stankevičius. Tuomi ir mums, Lietuvių Katalikių Moterims, padaryta didžiausia skriauda – nebetekom savo dvasiškų vadovų, nes kunigų–lietuvių Vilniuje ir taip buvo maža, o dabar liko tik du. Toks Kun. Michalkevičiaus pasielgimas mus verčia atlikti savo dvasiškas pareigas nesuprantama mums lenkų kalba. Iš kitos pusės, mes, katalikės, perskaitę ir apsvarstę memorijalą nieko papiktinančio neradome, o priešingai, pasipiktinome iš nubaudino už politikos pažiūras dvasinėmis bausmėmis. Tą Administratoriaus pasielgimą mes vadiname nebekatalikišku. Todėl mes, čia susirinkusios, išreiškiame už tiesą nukentėjusiems kunigams giliausią užuojautą. Susirinkime 400 moterų įgaliota po šiuo pareiškimu sekantiems asmenims pasirašyti [Pasirašo Emilija Vileišienė ir kitos draugijos narės].
    Vilnius 18 d. lapkričio mėn. 1917 m.
    LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, F179-251, l. 1

  12. Karikatūra. Gimimų sumažėjimas

    1917 m. lapkričio 19 d.

    Garnys susirūpinęs, kad gimimai mažinasi! Šaltinis: laikraštis „Tarka“, 1917 m. lapkričio mėn., Nr. 46, p. 12.

  13. Paskelbta Ukrainos respublika

    1917 m. lapkričio 20 d.

    Paskelbta Ukrainos respublika.

  14. Petras Klimas. Lietuvos Tarybos veikla (I)

    1917 m. lapkričio 21 d.

    Mūs diplomatai iš užsienio vis dar negrįžta. Dabar yra Berlyne. Parvažiavo kun. Petrulis, Maculevičius ir Staugaitis. Buvo Šveicarijoje - Berne, bet kad ten buvo daug šnipų, tai slapta pervažiavo Lausannon, o rašė, kad posėdžiauja Berne. Iš ten ir davė telegramą, kad einą lietuvių tarybos iš visų kraštų. Nors iš tikrųjų tebuvo mūsiškiai ir šveicariečiai. Mat, kad būtų daugiau įspūdžio!.

    Tiesa, kun. Olšauskis prieš tai buvo nuvažiavęs Stockholman, kur pasišnekėjo su Bortkevičiene, Šilingu, Yču, Tumu, Šliūpu ir kt. Jie pripažinę Vilniaus Tarybą tikruoju Lietuvos atstovu. Taip pat šveicariečiai. Tokiu būdu mes dabar, tarytum, areopagas (rinktinių ir vadovaujančių asmenų susirinkimas). Berlyne šnekėjo su reichstago atstovais, su Auswartiges AMT. Kanclerio kol kas nekliudė: mat, nauja šluota, tai dar neapsišlavė. Įdomu tik, jog vos jiems į Berlyną nuvykus ir nuėjus į Ausw. Amt. juos pakvietė Isenburgas ir kažin koks iš Ob. Ost ir paskaitė Kuršo baronų telegramą, kad Kuršas nori susijungti su Vokietija į vieną valstybę, ir jog vokiečiai žiūrėsią, jei lietuviai to pat nepadarysią, tik Grenzberichtigung (sienos ištaisymo): t.y. linijos Gardinas-Kaunas-Kuršas. Čia buvo aiškus spaudimas.
    [...]
    Apie Tarybą nė minėti neduoda, mokyklos visur turi būti vokiška tvarka vedamos. Pagalios visai pritrūkome popierio. Pressestelle įsakė spausdinti tik 15.000 egz. jokiu būdu ne daugiau- nes ,,Strafe” (pabauda). Puikus susiaurinimas! Nesigėdi vokiečiai priminti mums ,,Papiermangel” (popierio trūkumą) ar ,,sparen” (taupyti). Biaurybė visu mūsų miškus iš mūsų vagia ir naudoja, o mums, girdi, ,,sparen”. Žinoma, koks ,,Wilnaer Zeitung”, kurs nežinia kam leidžiamas, tokio sparen neprivalo daryti; jis kasdien eina ir po 6 psl.! Tiesiog chamai. Taip dabar kalba visi lietuvaičiai, vokietį biurokratą pažinę.
    Šaltinis: Petras Klimas dienoraštis 1915-1919, Čikaga, 1988 m. p. 191-193

  15. Spauda. Viešasis gyvenimas Rumšiškyje

    1917 m. lapkričio 22 d.

    Rumšiškis [dab. Rumšiškės – red.]. 11 22. Šis miestelis, netoli Kauno ant Nemuno kranto, stovi labai gražioje vietoje. Nuo karo jis nedaug tenukentėjo; tik dejuoja slėgiamas dabartinių karo sunkenybių. Viešasis gyvenimas apmiręs, nes truksta šviesių žmonių, truksta veikėjų. Kada paskelbus, kad mokykloje pradės mokyti, užsirašydino per 100 vaikų; vienai mokytojai p. P. buvo persunku, todėl valdžia atsiuntė mokytoją p. S. Ketina nepoilgo atidaryti prieglaudą vaikams. Dabar, darbuojantis 2 mokytojams, laukia įtaisant kursų suaugusiems. Kalėdoms laukia kokio vakarėlio, o jei ne, tai nors vaikams eglelės. (Pravažievęs)

Dokumentika apie garsiausias istorines asmenybes

Daugiau

Lietuvos kultūros paveldas: atraskite dvarus, parkus ir kitas savo paveldu garsias vietas

Daugiau

Įspūdingiausia Lietuvos gamta pro fotoobjektyvą: gamtos stebuklai skirtingais metų laikais

Daugiau