Karjeros laipteliais ji pradėjo žengti dar vaikystėje, kai mamos padrąsinta nuėjo į baleto treniruotes. Daugiau su šokiu susipažino Vyčio Jankausko vadovaujamoje modernaus šokio studijoje, vėliau Vilniaus dailės akademijoje baigė scenografijos specialybę. Vėl prie šokio grįžo studijuodama Austrijoje Zalcburgo eksperimentinėje šokio akademijoje. Šiuo metu Loreta Juodkaitė Klaipėdos universitete studijuoja režisūros magistrantūroje ir skaito paskaitas studentams. Taip pat veda šokio seminarus Lietuvoje ir užsienyje bei kuria ir vaidina daugybėje šokių spektaklių.

Su šokių meistre kalbėjomės po jos pasirodymo spektaklyje „Salamandros sapnas. Paveikslas.“ Nors nuo jo sukūrimo praėjo 6 metai, tačiau Klaipėdos Universiteto Menų fakulteto Mokomajame teatre salė lūžo nuo gausaus žiūrovų būrio. Dar 2007m. spektaklis pelnė „Auksinį scenos kryžių“ ne tik choreografei, bet ir kompozitoriui Mariui Baranauskui. Scenografiją kūrė Renata Valčik, režisavo Valentinas Masalskis.

- Spektaklis rodomas jau šeštus metus. Kaip manote, kodėl jis vis dar traukia žiūrovų dėmesį?

- Mes kalbame apie šiandienines problemas. Kai spektaklis rodomas, aš kiekvieną kartą jį bandau išgyventi naujai ir kitaip kontaktuoti su žiūrovu. Aišku, lyginant su kitais darbais, man šiame spektaklyje jau pradėjo trūkti galimybės išsisakyti ir kūrybinės erdvės. Tiesiog spektaklio forma nesuteikia galimybės išsakyti naujas idėjas.

Kita priežastis – tai buvo vienas iš pirmųjų spektaklių sukurtų kartu su Valentinu Masalskiu. Mes pradėjome dirbti apdulkėjusioje kišeninėje salėje Vilniuje po ilgų pokalbių apie meną. „Salamandros sapnas“ dar turi tų laikų kvapą ir nuotaiką. Jis tarsi primena, kas yra menas, nes spektaklis yra labai asketiškas tiek judesio, tiek filosofine, tiek scenografine prasme. Tačiau nedideliame judesio tekste aš kas kartą atrandu mažų subtilių detalių, prie kurių dar galima ir reikia dirbti.

Tas kokonas, į kurį mes visą laiką bandome ir norime sugrįžti, yra tarsi mūsų apsauga nuo savęs ir nuo kitų. Taip pat parodome gyvūno ir žmogaus santykį – juk kiekvienas savyje turime bent po dalelę gyvuliškumo. Visos tos temos yra labai aktualios.

- Jūsų biografija labai spalvinga: baigėte Dailės Akademiją, patirties sėmėtės užsienyje, turėjote pasiūlymų ten ir likti, tačiau šiuo metu esate Lietuvoje. Kas lėmė tokį Jūsų apsisprendimą?

- Aš ieškojau savęs. Vis dar tebeieškau. Manau, kad kiekvienas žmogus turi tai daryti. Tiesą sakant, kartais ir aš pati pradedu galvoti: kodėl esu Lietuvoje? Ypatingai tada, kai grįžtu po gastrolių arba kai dirbu su užsieniečiais. Neseniai teko bendradarbiauti su prancūzu. Ir tikrai, kai dirbi geriausiose scenose, kai turi studiją, kai nereikia galvoti apie šaltį, apie grindis, gali visas jėgas atiduoti darbo kokybės gerinimui.

Tada grįžti čia ir prasideda: nėra kur repetuoti, net nėra kur rodyti spektaklius. Bet tada aš pradedu galvoti: „Na, Lora, neišlepk. Lietuva yra Lietuva.“ Lengviausias kelias – išvažiuoti. Taip, kokybės atžvilgiu, jei būčiau šiuos metus praleidusi užsienyje, manau, būčiau labiau patobulėjusi. Tačiau kiekviena šalis turi savų šokėjų, noriu pakelti šokių lygį Lietuvoje.

- Lietuvoje irgi neužsibuvote vienoje vietoje. Iš Vilniaus persikėlėte į Klaipėdą. Kaip jaučiatės uostamiestyje?

- Vilniuje aš taip džiaugiausi, kai atsirado Menų spaustuvė. Kai pagaliau turėjome erdvę, kurioje galėjome repetuoti. Išvažiuoju į Klaipėdą ir... tas pats, kas buvo prieš dešimt metų Vilniuje. Ta pati dulkėta kičinė salė. Klaipėdoje nėra kur dirbti. Aš dar nežinau, ar amžiams persikėliau čia. Kolkas esu Klaipėdoje, nes noriu pabaigti magistrą. Taip pat dėstau studentams ir nenoriu jų palikti, nes tai V. Masalskio kursas, jiems reikia šokio, noriu perduoti savo žinias.

Nežinau, kaip toliau bus, bet man Klaipėdoje labai patinka. Čia yra jūra, nuostabi gamta. Tai pakankamai tuščias, bet turintis savitą erdvę kažkam atsirasti miestas. Būtų smagu čia įkurti šokių mokyklą. Galbūt tai galėtų būti kursas, kurį rengtumėme Klaipėdos universitete. Šokio teatro kursas, kuris pabaigus studijas iš karto turėtų darbo – augtų profesionali šokėjų trupė. Žinau, kad tikrai nepriimčiau žmonių be jokio pasiruošimo. Egzaminus daryčiau ilgus, kad pamatyčiau kandidatų sugebėjimus. Formuočiau rimtą gupę, kuri išmoktų ir klasikos, ir moderno, ir folkloro, ir kitų šalių šokių, flamenko... Perduočiau jiems savo ugnį ir filosofiją, kaip aš suvokiu šokį. Tai nėra voliojimasis po žemę arba tiktai odos pajutimas, šokis yra viskas. Tai yra taip neaprėpiama.

- Ką tuomet manote apie populiarius šokių projektus, kuomet šoka, atrodo, bet kas?

- Visi gali šokti diskotekoje, bet scenoje – ne. Reikia darbo ir duomenų. Televizoriaus nežiūriu. Anksčiau žiūrėdavau visus tuos projektus „Šok su manimi“ ir panašiai, bet reikia suprasti, kad tai yra televizija. Televizija ir teatras man yra nesulyginami dalykai.

- Jei Jums pasiūlytų darbą televizijoje, sutiktumėte?

- Tokiu atveju reikia rinkis arba televizija, arba teatras. Aš kovoju už šokį. Mano nuomone, profesionalus šokis yra gyvai rodomas teatre. Lietuvoje reikia stengtis kelti šiuolaikinio šokio lygį, šokėjai turi nuolat mokytis. Su kūnu reikia dirbti ir tai nėra lengva, ne visuomet ir malonu. Norint teisingai pasirinkti, reikia paklausti savęs: kaip aš galiu geriausiai save realizuoti? Ne: kas man patinka?, bet: kada aš jaučiu pilnatvę?

- Ar jaučiate visišką pilnatvę teatre?

- Visko būna, gyvenimas nėra lengvas. Aš manau, kad tai vienas iš geriausių variantų, ką aš galiu pasirinkti. Kūną vis sunkiau pašildyti, reikia įdėti vis daugiau darbo. Šokis tam tikras ritualas, meditacija. Per šokį tu kalbi, bendrauji. Ne su savimi. Vediesi paskui save žiūrovus. Pagrindinis mano sau keliamas tikslas – iššaukti emociją, kad kažkas viduje sujudėtų. Šokis man viskas, tačiau aš taip pat dar tebepiešiu. Piešiu ant šilko, tapyti nebetapau, nes brangūs aliejiniai dažai (juokiasi).

- Gal žadate surengti savo darbų parodą?

- Kaip tik vakar apie tai galvojau. Buvau Dailės reikmenų parduotuvėje, man reikėjo piešimo popieriaus, tačiau ten buvęs nelabai tiko. Vietoj jo, aš nusipirkau blonknotų, tušo, pastelių... Ir apėmė tokia nostalgija, net verkti norėjosi. Atrodo, taip seniai visą tai pirkau, bet dar atsimenu. Dabar kitaip matau tapybą – kai šoki, jauti, kaip raumuo, kūnas dirba. Dar kitaip tą kūną ir judesį pieši, nes žinai, kur skauda. Galbūt kadanors, kai atrasiu laiko, surengsiu parodą, atidaryme bus ir šokis (juokiasi).

- Kokie artimiausi Jūsų choreografiniai planai?

- Visai neseniai Olandijoje su japonu mes sukūrėme naują spektaklį „Miražas“. Jį jau kartą rodėme Lietuvoje. Neaišku, ar šis darbas bus rodomas vėl, nes mes turbūt neišgalėsime dar kartą to japono atsivežti. Galbūt aš pakeisiu šokėją ir tada perstatysiu darbą. „Miražas“ – trumpas, labai paprastas šokis, bet iliuzijos jame tikrai yra.

Žinoma, reikia pabaigti magistrantūrą, tuomet žadu statyti naują darbą, idėjų turiu, tik dar nežinau, kur kursiu: Vilniuje ar Klaipėdoje.

Dar norėčiau pratęsti spektaklio „Skruzdelės“ statymą. Kai sudegė dalis Kuršių Nerijos miško, aš norėjau kurti dokumentinį filmą – pasaką, apie tai, kaip gamta ir žmogus susiję, tačiau negavome pinigų iš Kultūros ministerijos. Galvoju grįžti prie tos idėjos dabar, turiu naujų minčių. Kiekvienas esame maža visatos dalelė. Dulkė. Kartais, kai užeina didybės manija, pasakau sau: aš esu tik maža dulkelė šito dangaus. Tada iš karto pasidaro ramiau. O kai užeina nepasitikėjimas, tada pradedu galvoti: aš esu šito dangaus maža dalelė. Arba jūros, arba visatos dalis. Ir iš karto tu pajunti, kaip energija užplūsta, nes tu esi šitos gamtos dalis.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)