Japonijos kalėjimo pragarą išgyvenęs narkomulas Andrius pirmąsyk atsivėrė viešai: „Buvau šventai įsitikinęs, kad mano draugas manęs niekada nepakiš“. Narkotikų gabentojų gyvenimas dvilypis. Viename – pinigai, moterys, gražūs automobiliai. Pelnas čia gaunamas toks, kad galima sau leisti viską. Kitame – nuolatiniai pavojai, vienas kito įskundimai, pakišinėjimai, kalėjimas tolimoje šalyje, kankinimai ar net mirtis. Beribis žiaurumas – narkomafijos rėžimo drausmės ir ištikimybės amžini palydovai.
Pietų Amerikos kalėjimuose tarp ilgiems metams merdėjančių tokių rėžimo aukų – kroviniais organuose bei lagaminuose papuolę ne tik vietiniai, bet ir mūsų tautiečiai.
Nors viso pasaulio muitininkai oro uostuose yra gerai išmokyti atpažinti narkotikų kurjerius ir neretai gali pasigirti konfiskuotais kvaišalais, tačiau kaunietis Andrius Gavėnas buvo vienas pirmųjų Lietuvos piliečių, atgabenusių narkokrovinį į tekančios saulės šalį – Japoniją. Ir kainą, kurią jis už tai moka iki šiolei.
Apie visa tai – pirmoje narkomulo išpažinties dalyje. Čia A. Gavėnas pasakoja apie savo triukšmingą praeitį, laikmetį, kai jis tiesiog bastėsi ne tik po Kauną, bet ir Jungtinę Karalystę, o svarbiausia – visiškai nerado savęs. Į narkomafijos liūną kaunietis pateko per savo lengvabūdiškumą, patikimumą ir nuolatinį svaiginimąsi alkoholiu bei kvaišalais. To jis neslėpė ir mūsų pokalbio metu. „Neslėpsiu, bet po šio interviu labai pagerėjo ir net akyse pašviesėjo. O kitą dieną po šitos išpažinties pasijutau tarsi būčiau išsilaisvinęs“, – taip netikėtai praėjus dienai po interviu prisipažino A. Gavėnas.